Kurti kompiuterinių žaidimų tęsinius – sunkus darbas. Ypač, kuomet kalbame apie tokius netikėtus sėkmės receptus iš gana mažai ingredientų kaip pirmasis „Hotline Miami“, daugeliui tapęs į laikiną transo būseną panardinančiu narkotiku. Akivaizdu, kad tęsinys – keblus reikalas. Bandysi padaryti tokį patį – pirmas bus geresnis. Darysi kitaip – gali būti, jog prarasi fanus. Tačiau panašu, kad „Hotline Miami 2: Wrong Number“ kūrėjai sugebėjo sukurti kitokį žaidimą, atsistoję ant jo pirmtako pečių – antroji „Hotline Miami“ dalis yra netikėtai gilus (tuo pat metu ir painus), didelis ir chaotiškai protą sujaukiantis žaidimas, nuo pirmo (neskaitant apipavidalinimo bei GTA 2 kameros) besiskiriantis beveik kaip diena ir naktis.

Mėgusiems „Hotline Miami“ žaidimo stilių – vienas didelis netikėtumas: čia nebevaldysime dviejų herojų, kaip pirmame žaidime, o turėsime valdyti 13 veikėjų. Ir, deja, negalėdami pasirinkti, kuriame lygyje kurio veikėjo norime. „Hotline Miami 2“ yra tarsi lygių ir veikėjų miksas, plokštelė, kurią kūrėjai sukioja taip, kaip jiems patinka nesilaikydami jokios logiškos tvarkos. Todėl tikėkis, kad vienas lygis bus lengvas, o kitas – pragariškai sunkus ir tai teks kęsti visą žaidimą. Taip pat dingo kaukės, kurias pirmame žaidime rinkome, o vėliau matavomės tinkamiausią prieš kiekvieną lygį. Tęsinyje kaukės, bet tik žaidžiant už pirmojo žaidimo veikėjų Fanus (5 žmonių grupė, iš kurių prieš jų lygius galima bus pasirinkti tinkamiausią) ir už storulį, kurio istorija po pirmojo žaidimo liko neatskleista, bet bus išaiškinta šiame. O visais kitais atvejais (ypač dažnai teks valdyti išvis kaukių nenešiojančius veikėjus) teks tenkintis vienu, žaidimo duotų personažu ir, kas yra dar blogiau, vienu vieninteliu ginklu. Čia ypač nervina lygiai, kuriuose valdome kareivį – jis negali pakelti nuo žemės kitų ginklų, o vienintelis būdas gauti daugiau šovinių – atrasti ant kiekvieno kampo tikrai nesivoliojančią amunicijos dėžę… Taip pat, nors siužetiškai ir įdomiausias, kartais erzina rašytojo veikėjas – jis ginkluotų vyrukų prikimštus lygius linkęs įveikti taikiai, kas padaro tokių lygių perėjimą labai kebliu. Žinoma, vėliau tą taisyklę net ir su rašytojo personažu galima sulaužyti.

„Hotline Miami 2“ pateikimas yra ne toks nuoseklus ir aiškiai į vieną tašką susivedantis kaip pirmtako, tačiau čia kur kas daugiau istorijų, mažų detalių, netikėtumų bei nepamatuoto brutalumo. Iš pat pradžių bus labai sunku susigaudyti daugybės veikėjų verpete, ypač, kai jų siužetai nepateikiami nuosekliai, o po vieną lygį išmėtyti bet kaip. Na ir aišku, prikūrę tiek daug veikėjų, žaidimo kūrėjai truputį prašovė – kai kurie jų labai įdomus, o kai kurie – banalūs ir patetiški. Šiuo atveju atrodo, kad geriau suveikė pirmojo „Hotline Miami“ sprendimas su dviem, tačiau išbaigtais ir iki galo suprantamais veikėjais, nei su „Hotline Miami 2“ trylika, tačiau nuspėjamais ar visai nedaug tesušmėžuojančiais personažais. Pavyzdžiui, nelabai įkvepia mafijos boso patikėtinis, kaip niekad banaliai norintis „atsitraukti ir pabaigti su visu tuo“ arba agresyvus policininkas, šaudantis dar daugiau nei jo prieišininkai nusikaltėliai, esantys kitoje teisėsaugos barikadų pusėje. Tuo metu bene labiausiai įstringa pirmojo žaidimo veikėjų fanų grupė, nešiojanti kaukes bei imituojanti pirmojo žaidimo įvykius bei rašytojas, kuris, rašydamas knygą, bando panerti maksimaliai giliai į pirmojo bei antrojo žaidimų detales ir viską maksimaliai tikroviškai aprašyti. Tiesa, verta paminėti, kad kūrėjai gana gerai visas istorijas apjungė. Kai kurios baigiasi pačios, pavyzdžiui aktoriaus, vaidinančio paršo kaukę nešiojantį veikėją, o kai kurios užsibaigia atskiroms istorijoms susikurtus – tarkim, kai vienos istorijos herojai nukauna kitos istorijos protagonistus. Tokie įvykiai būna netikėti ir verčia susimąstyti.

Pats bazinis žaidimo procesas nuo pirmos dalies nėra pakitęs – vėl ta pati kamera ir, iš esmės, panaši veiksmų schema: ateini į blogiečių primarinuotą pastatą ar aplinką ir turi visus juos išrūkyti arba būti išrūkytas pats. Tik priminsiu, kad „Hotline Miami 2“ yra be galo griežtos taisyklės ir būti nukautam čia – kasdienybė. Beje, tenka pastebėti, kad antroji dalis gerokai sudėtingesnė už pirmtaką: ne vien todėl, kad kūrėjai nusprendė kiekvienam lygiui apriboti žaidėjo pasirinkimo laisvę, bet ir todėl, jog lygiai čia labai dideli, o priešų kiekviename jų dažnai tiek, kad atrodo, jog tenka kovoti su mažomis armijomis. Be to, labai prastai veikia klavišo „shift“ funkcija – jis skirtas tam, kad stovint vietoje kiek pastumti kamerą į šoną ir pamatyti, kas darosi už tolimesnių sienų. Deja, lygiai tokie dideli, kad kamera nepasiekia lygio šonų ir žaidėjui išbėgus jis miksliai krinta nuo priešų, buvusių toje vietoje, kurios nepasiekė kamera, šūvių. Tiesa, padėtį kiek gelbėja individualios kiekvieno veikėjo savybės (taip pat ir skirtingų kaukių poveikiai), bet būna itin riesta, kai tenka priverstinai žaisti su tuo veikėju, kurio savybės netinka ar nepatinka. Ir taip pat tai užkerta kelią vienam pirmojo žaidimo pliusų – kiekvieną lygį žaisti dar, kaskart išbandant vis kitą kaukę.

Perėjus „Hotline Miami 2“ žaidėjas gauną vieną beprotiškiausių pabaigų kompiuterinių žaidimų istorijoje (beje, paskutinis lygis taip pat labai įsimintinas, netikėtas ir puikiai sugalvotas) ir sudėtingą sudėtingumo lygį. Jis skirtas tiem, kas, perėję ir taip gana sunkų (bent jau tikrai sunkesnį už pirmą dalį) žaidimą, norėtų pereiti jį dar kartą, tačiau dar sunkesnį. Sėkmės entuziastams, bet, kaip jau rašiau, šioje dalyje, dėl pernelyg kūrėjų suvaržytų lygių (būtinybė tam tikrus lygius žaisti tik su tam tikrais veikėjais) noras pereiti viską vėl stipriai sumažėja. Tačiau ką tikrai galima nusipirkti iškart, kartu su žaidimu – tai žaidimo garso takelis. Tai jis čia pagrindinis veikėjas ir daugiausia dėmesio bei pagyrų sulaukiantis „Hotline Miami 2“ aspektas. Nesinori per prievartą versti pirkti garso takelio, bet jis sudarytas tikrai kokybiškai ir gerai išmanant stipriausias 80-ųjų muzikos puses. Žaidimo grafika taip pat padailinta, lyginant su pirmąja dalimi bei daugiau žaidžiama su įvairiais vaizdiniais efektais bei netikėtumais.

Pabaigai galima pasakyti, kad su „Hotline Miami 2“ kūrėjai sužaidė dar, palyginus, saugiai, nors žaidimas pasisekė keik prasčiau už pirmtaką dėl tiek gerų, tiek blogų sprendimų santykio. „Hotline Miami 2“ pabaigoje, po titrų, pasirodo užrašas „Hotline Miami 3“, tačiau galima suprasti, jog tai tik pokštas, nes kūrėjai neigia kursiantys tęsinį. Manau, tai gerai, nes jo įvertinimas kristų dar žemiau – aiškiai matyti, kad tokia sėkmingo žaidimo formulė, stebėtinai gerai suveikusi su pirmu „Hotline Miami“, daugiau nei vieno tęsinio neatlaikytų. Panašiai juk įvyko ir su „Batman Arkham“ serija, o tai juk didelio biudžeto bei nemažos kūrėjų komandos darbas.

P.S. Žaidimo apžvalgą parengė Marius (Mykolo vardas pakeistas), dalyvaujantis autorių atrankoje.