Nuotykių žaidimai (arba „kvestai“) neretai yra labai specifiniai tiek savo galvosūkiais, tiek istorija bei stiliumi ir kuriant šio žanro žaidimą reikia mokėti pataikyti tiek su humoru, tiek su stilistika. Šie aspektai netgi tampa kertiniais tokio žanro žaidime. Būtent todėl nemažai šio žanro žaidimų paskutiniu metu tebuvo vidutiniški (taip, net kai kurie „Daedalic Entertainment“ kuruoti projektai) ir visai neįsimintini. Bet štai kartais ima ir nustebina visiškai netikėti bei šimtu procentu savo stilistika bei istorija, veikėjas į dešimtuką pataikantys nuotykiai, tarp kurių paskutiniu metu ryškiausias – „Belladonna“.
Stebėtina, bet šį atmintin įstringantį, makabrišką, bet nuosekliai sukaltą žaidimą sukūrė… vienas žmogus! Taip, „Belladonna“ yra švedo Niklas Hallin rankų darbas ir, kaip nekeista, labai vykęs. Žaidimui „Steam“ platformoje buvo uždegta žalia šviesa ir jis tapo prieinamas visiems platformos žaidėjams už gana simbolinę 6,99 eurų sumą. Žinoma, tie, kas nuotykių žaidimus ryja pusryčiams arba tiems, kas mėgsta ilgus žaidimus, „Belladonna“ gali labai nepatikti – žaidimas gana lengvas ir trunka vos pusantros valandos (neskubant), bet žinant, kad žaidimą kūrė vienas žmogus, tai ir toks rezultatas stebina, nes tos pusantros valandos savo piešimu, veikėjais bei kokybe pranoksta net tikrai neblogais laikomus šio žanro žaidimus.
Tai, kas labiausiai velka žaidžiant „Belladonna“ – žaidimo stilius. Šis žaidimo aspektas pradeda ryškiai šviesti nuo pirmųjų akimirkų ir neblėsta iki pat pasibaigiant titrams. Žaidėjo valdoma veikėja – baleriną primenanti mergina, stilingai apmuturiuota mumijų juostomis, o iš jos pakaušio stirkso nuolat besisukantis stilizuotas raktas. Merginos fone – Frankenšteino monstro istoriją primenanti laboratoriją apleistos pilies rūsyje, pilna kolbų, kankinimo prietaisų, stiklinių indų su keisčiausiu turiniu ir t.t. Žodžiu tai žaidimas, kuris palieka labai stiprų pirmą įspūdį, o jį pasigavus, patikėk, sunku nuo žaidimo atsiplėšti. Garantuoju, kad įsijungus „Belladonna“, jos neišjungsi tol, kol nepereisi, o vėliau, tikėtina, sugrįši dar, nes norėsi parodyti žaidimą kitiems arba pereiti jį dar kartą.
„Belladonna“ turi labai tamsią, bet ir kraupiai intriguojančią istoriją. Kas tai lėmė? Manau, neabejotinai viena iš gerai parašytos žaidimo istorijos priežasčių ta, kad pats žaidimo kūrėjas, Miklas Hallin, savo interneto svetainėje akcentuoja, jog jo kūrybai įtaką daro ne vien kiti kompiuteriniai žaidimai, bet ir literatūra. O tai tikrai jaučiasi. Pradėjus tyrinėti pilį valdant baleriną primenančią dailią ir grakščią „frankenšteinę“, jai po kojomis mėtysis pavieniai dienoraščio pergamentai. Renkant šiuos bei skaitant, skleisis visa žaidimo istorija arba, tiksliau, to, kas vyksta žaidime priešistorė. Ima aiškėti tragiško likimo kilmingų pilies gyventojų istorija, kurioje į beprotybę nuslydęs vyras ima po vaiko netekties šeimoje eksperimentuoti su negyvėliais ir pakartoti Frankenšteino istoriją. Čia yra ir jo žmonos bei tarnaitės meilės istorija (dar niekada žaidime nemačiau taip subtiliai paplėtotos lesbiečių temos), ir netikėtos pilies paslaptys, ir kraupiai tamsūs žaidimo siužeto posūkiai. Žodžiu, tikrai jaučiasi, kad „Belladonna“ kūrėjai nemažą įtaką turėjo literatūra, nes žaidimas tiesiog pilnas gražaus, literatūrinio turinio, bet ne beletristikos.
Kaip pusantros valandos žaidimas, „Belladonna“ turi tikrai pakankamai veikėjų, tačiau didžiausias dėmesys, žinoma, krenta ant žaidėjo valdomos reanimuotos balerinos, kuriai žaidimo bėgyje pačiai tenka reanimatorės vaidmuo (daugiau apie žaidimo istoriją – nė žodžio). Kaip ir reikėjo tikėtis, pagrindinė veikėja – išbaigta tiek vizualiai, tiek savo sakomomis eilutėmis, tačiau ją įgarsinusi mergina, jaučiasi, nebuvo geriausias pasirinkimas. Šiai veikėjai reikėjo kiek kitokio balso, o šis – per naivus. Vien iš balso galima nuspėti vieną siužeto niuansą, kuris, pakeitus merginos balsą, nebebūtų toks akivaizdus. Kita vertus, įgarsinimas vis tiek gana geras ir tai nėra įprastas nuotykių žaidimams kraštutinumas, kai net pagrindinių veikėjų įgarsinimas – pasibaisėtinas. Taip pat žaidėjo valdomos veikėjos privalumas – jos charakteris. Prie jos lengva priprasti bei įdomu ja sekti, nes ji nėra nei gera, nei bloga, o tai leidžia lengviau įsitraukti.
Galvosūkiai. Na, ši dalis šiame žaidime toli gražu nėra „Belladonna“ išskirtinumas, nes galvosūkių čia mažoka, o tie keli didesni, kurie reikalauja kombinuoti daiktus ir ne kartą aplankyti kelias vietoves yra perdėm logiški bei greitai perkandami. Tačiau vien už tai, kad kūrėjas pernelyg metodiškai konstruoja savo žaidime galvosūkius – nėra didelis žaidimo trūkimas. Geriau jau taip, nei prifarširuoti žaidimą nesąmoningų ir visai nelogiškų galvosūkių, kurių vieninteliu sprendimu tampa pelės spaudinėjimas ant kiekvieno daikto bei bandymas viską sukombinuoti su viskuo. Kita vertus iš tolimesnių šio kūrėjo darbų norėtųsi tikėtis daugiau bei drąsesnių ir kompleksiškesnių galvosūkių.
„Belladonna“ aplinkos, kaip ir veikėjai, gražūs, derantys tarpusavyje ir atitinkantys žaidimo nuotaiką bei istoriją. Kaip pusantros valandos žaidimui – aplinkų čia per akis ir visos tarpusavyje skiriasi, todėl Niklas Hallin neapkaltinsi kūrybiškumo ar vaizduotės stoka. Beveik kiekvienoje aplinkoje pakanka detalių bei daiktų, kuriuos galima apžiūrėti, išklausyti įdomias pagrindinės veikėjos įžvalgas ir t.t. Taip pat bendrą žaidimo nuotaiką ir vaizdą puikiai papildo muzika. Muzikinės temos, nors ir nesudėtingos, bet pakankamai gerai atlieka savo darbą kuriant mistišką atmosferą bei keliant įtampą prieš aštriausius žaidimo taškus.
Kaip jau rašiau aukščiau, tiems, kam patinka ilgi žaidimai, arba sudėtingi nuotykių žanro žaidimų galvosūkiai, „Belladonna“ gali tikrai nepatikti, tačiau žaidėjams, norintiems išbandyti nuotykių žanrą (ieškantiems, nuo ko pradėti) arba svaigstantiems nuo stiliaus bei atmosferos – „Belladonna“ yra puikus pirkinys. Ypač turint omenyje nedidelę žaidimo kainą. Taip pat negaliu neparašyti minties, kad šis pusantros valandos žaidimas savo turiniu ir išliekamąja verte pasibaigus titrams yra geriau nei visos 40 valandų naujajame „Far Cry“ žaidime. Nors kalbu toli gražu ne už visus.
