Paprastai žaidimo apžvalgos antraštėje nesu linkęs rašyti išversto žaidimo pavadinimo, tačiau šį kartą neatsispyriau pagundai. Mat žodis „mare“, išvertus iš anglų kalbos, lietuviškai reikštų kumelę. Nei šis žodis, nei pati kumelė čia visai ne prie ko ir žinant, kad „Decay: The Mare“ yra psichologinis siaubo nuotykių žaidimas, šis faktas dar labiau neramina. Kita vertus jei pavadinimas būtų „mare`s nest“ – lietuviškai tai reikštų iliuziją arba apgaulę ir būtų gerokai labiau į žaidimo temą. Na, bet gal plačiau apie patį žaidimą. O kalbėti apie jį norisi nuo to paties žodžio „mare“ vertimo į lietuvių kalbą tik, šį kartą, iš rumunų kalbos: „puikus“!

Žaidimo „Decay: The Mare“ kūrėjai, apart to paties „Decay“ keturių dalių, skirtų žaidimų kompiuteriui „Xbox360“, daugiau nieko nesukūrė. Todėl šis žaidimas – tai trijų epizodų „Shining Gate Software“ debiutas asmeniniuose kompiuteriuose. Ir, galiu iš karto pasakyti, visai neblogas. Žinoma, tai nereiškia, kad žaidimas – ne be priekaištų – jų čia ne taip jau ir mažai, bet bendrą įspūdį „Decay: The Mare“ palieka išties teigiamą. Jei kalbėti trumpai, tai – pirmo asmens nuotykių žaidimas (reikia spręsti galvosūkius) su siaubo elementais (pasireiškiančiais šokiruojančiais vaizdais arba netikėtais gąsdinimais).

Žaidimas seka žaidėjams iš pažiūros paprastutę istoriją apie iš narkotikų liūno norintį išbristi vaikinuką Semą. Jis, norėdamas nebebūtų priklausomas nuo kvaišalų ir pataisyti savo gyvenimą, atvyksta į specialią gydymo bei reabilitacijos įstaigą, pavadintą „Pasiekti svajones“. Štai maždaug nuo šios vietos normalūs ir protu suvokiami dalykai baigiasi. Nuo to momento kai Semas išgeria gydyklos nurodytus vaistus bei pabando užmigti, o prabudęs naktį atidaro savo kambario duris – prasideda ilgas, daugiasluoksnis košmaras, į kurį patekus nematyti dugno. Tu eini koridoriais pirmyn, sprendi galvosūkius, susiduri su košmariškais reiškiniais, pasiklysti, išsipainioji ir vėl klimpsti į žaidimo paruoštą liūną, o visa tai (bent pirmasis žaidimo epizodas) užtrunka kažkur svaigias keturias valandas. Gaila, kad ne daugiau, bet tokių vaizdų bei žaismo, kuriuos išvysti „Decay: The Mare“ pilnai pakaktų bet kurio siaubo mėgėjo pasimėgavimui arba tiems, kas uoliai laukia naujos žaidimų serijos „Silent Hill“ dalies. Iš tiesų tarp šių žaidimų netgi yra daugiau nei vienas panašumas…

Pratęsiant kalbą apie „Decay: The Mare“ malonų panašumą į žaidimų serijos „Silent Hill“ žaidimus, „Decay: The Mare“ galima drąsiai pagirti už kuriamą atmosferą. Viskas, t.y. aplinkos, aplinkų detalės – pradedant smulkiomis nuotraukomis ir baigiant veikėjais ar didelėmis konstrukcijomis – taip pat vaizdo efektai ir apgaulingi, gąsdinantys intarpai yra kraupu ir atmosferiška. Žaidi, ir jauti, kad esi patekęs į tikrai kitokį pasaulį ir kad jame būtent žaidimas diktuoja taisykles. Ir jei žaidimo procesas kiek išsklaido baimę (apie tai – kitoje pastraipoje), tai kiekvieną kartą akimis bei ausimis grįžus prie vaizdo – atsinaujina ir šiurpuliukai ant nugaros. Iš tiesų „Decay: The Mare“ yra žaidimas, turintis nepriekaištingą atmosferą, todėl žaisdamas ne vieną kartą įsitikini: ir nuotykių žaidimo formulės žaidimas gali būti siaubo. Ir visa tai kūrėjai ištempia tikrai gana ribotomis galimybėmis bei sprendimais!

Vienintelis dalykas, kuris, mano nuomone pakiša žaidimui koją – tai pernelyg paprasti ir net atgyvenę galvosūkiai. Iš principo galvosūkiai, kaip žaismo proceso dalis „Decay: The Mare“ puikiai tinka, tačiau tai, ką užkelia žaidimo sukuriama atmosfera ir istorija, greitai nuslopsta kai pradedi atlikinėti paprastus veiksmus – „išgriauk sieną, paimk daiktą“, „atrakink duris, rask naują daiktą“, „įjunk propelerį, gauk popieriaus skiautę“ ir pan. Tokie galvosūkiai slopina bendrą žaidimo emociją bei žaidėjo įsitraukimą. O gaila. Juk galvosūkiai galėjo būti patys iš savęs kiek baisesni, kraupesni ar netikėti – tai būtų sukūrę maksimaliai gerą jausmą žaidžiant „Decay: The Mare“. Dabar gi jauti, kad žaidimas nėra tolygus dėl nepakankamos žaismo ir vizualaus pateikimo dermės. Beje, kai kurie galvosūkiai dar ir mažiausiai šiek tiek erzinantys, todėl tai greitai išsklaido įtampą ir sukelia susierzinimo jausmą. O jis čia labai ne vietoje, nes žaidime visi siaubai daugiau mažiau užprogramuoti, todėl pripratęs prie paprasčiausių galvosūkių, pradedi mažiau bijoti žaidimo, nes žinai, kad galvosūkiai jo įprasti, o išgąsdint gali nebent tam tikri intarpai, todėl jie žaidėjo neužklumpa nepasiruošusio.

Prie aukščiau minėtos žaidimo atmosferos šauniai prisideda garsai – gergždimas, plazdenimas bei neaiškios kilmės virpesiai. Tokie garsiniai efektai žaidime – ištisi, bet tuo pat metu tai puikus prieskonis bendram jausmui, žaidžiant „Decay: The Mare“. Puikiai su užduotimi tvarkosi ir muzika. Taigi šių elementų dėka kuriama nepriekaištinga palyda vaizdui bei žaidimo vizualiems gąsdinantiems triukams: šlykštūs, neįprasti veikėjai, kurie retai pasirodo ir dėl to yra dar paveikesni, prabėgančios būtybės, įtaigios haliucinacijos ir t.t.

Tai nedidelis žaidimas, pažinčiai su kurio gali pakakti ir pusdienio. Tačiau šis žaidimas tikrai saldus kąsnelis tiems, kas mėgsta siaubo nuotykius, o ypatingai nuotykių žaidimus su baisia, kraupia atmosfera. Apmaudu, jog žaidimui pakiša koją paprasti (net perdėm paprasti) galvosūkiai ir kai kurie erzinantys galvosūkių sprendimai. Toks žaismas kiek apkartina malonumą žaisti ir susidurti su kūrėjų žaidėjams paliktais siurprizais, bet nepaisant to, išbandyti „Decay: The Mare“, ypač turint omenyje nedidelę jo kainą, tikrai verta.