„Forward to the Sky“ – man kuo puikiausiai priminė, kodėl privengiu platformerių bei žaidimų su mįslių elementais. Nesupraskit neteisingai, neskubu teigti, kad žaidimas yra prastas, jo nereikia išbandyti. Tiesiog, jei turite alergiją šokinėjimui per platformas, o įvairios užduotys priverčia sunegaluoti…mintį, paliksiu užbaigti patiems.
Turbūt kiltų klausimas, „tai kodėl aš apskritai pasiėmiau rašyti apie šį žaidimą, jei privengiu visokių platformerių“? Ko gero, pats pirmiausia ir stambiausia to priežastis – bendra žaidimo koncepcija. Tiesiog pagalvokit: kaip turėtų būti nuostabu šokinėti per danguje kabantį miestą, kylant vis aukščiau ir aukščiau…Beveik kaip „l2“ laikais, kuomet kopdavom pas senelį Baium‘ą. Aišku, „Forward to the Sky“ istorija yra kiek kitokia ir pasakoja apie kadaise padebesiuose (kaip jau spėjome suprasti) stovėjusį didingą miestą, kurio gyventojai diena iš dienos (greičiausiai ir naktimis, kas ten juos žino) kasdavo kristalus. Kol vieną dieną jų neištiko kažkokia nelaimė, tuo pačiu nugramzdinusi miestą į užmarštį, kol šis vėl nepasirodė, tarsi kviesdamas jį ištyrinėti.
Deja, mūsų nelaimei, šios užduoties ėmėsi iš pažiūros miela, bet ŽIAURIAI užknisančio balso, perdėtai drąsi princese. Teko skaityti teoriją, kad, galbūt, tokiu būdu kūrėjai norėjo pašiepti ikonines „anime“ personas, bet mano subjektyvia nuomone, nuo to geriau reikėjo susilaikyti. Dabar, gi, kiekvieną mielą žingsnį tenka klausyt įkyraus spygavimo.
Iš viso žaidime rasime tik 6 lygius, kuriuos pereiti, priklausomai nuo to kaip gerai seksis įveikinėti esančias užduotis, užtruks apie tris valandas. Žinoma, jei sumąstysime žaidimą pareiti visu šimtu procentų, visas procesas pailgės dar keliomis valandomis. Nors žaidime lygių viso labo 6, kūrėjai pasistengė, kad šie nebūtų vienodi. Tai pasireikš ne tik besikeičiančiu paros metu, padanges nudažysiančiu skirtingomis spalvomis, bet ir bokšto viduje esančiais priešais bei spąstais. Pavyzdžiui, pirmajame lygyje reikės išvenginėti spyglių, antrajame – šokinėti per vėjo malūnus, trečiajame – skraidyti vėjo tuneliais. Arba jei pirmieji sutikti priešai bus aplinkoje vargiai besiorientuojantys skeletai, tai kituose lygiuose jų gretas papildys stipresni, geriau šarvuoti, laidantys strėles ir taip toliau.
Kaip jau minėjau, žaidimas be didesnės abejonės labiau patiks ištvermingiesiems platformerių žaidėjams. Kodėl? Nes čia, kaip ir visuose tokio žanro žaidimuose, teks mirti. Ne vieną ir ne du kartus. Tiesa, toji mirtis nebus labai griežta – nusivertus nuo platformos ir nukritus žemyn, jokių gyvybių neprarasime, o būsime nukelti į paskutinį nematomą atskaitos tašką. Verta pažymėti, ka kai kuriais atvejais, šis perkėlimas suveiks lygs koks sukčiavimo mechanizmas, leisdamas apeiti sunkesnes kliūtis (dievaži, jau antrame lygyje pasitaikė vienas saldainiukas, kurį teko kartot bene 10 kartų). Apskritai, visas kliūtis galima suskirstyti į dvi kategorijas: lengvas (jų bus daugiau) ir sunkias (dažniausiai viena – dvi). Taigi, pasikartosiu dar kartelį, jei jums nepatinka kartoti tą patį veiksmą keletą kartų iš eilės…
Žinoma, mirties tikimybė žaidime niekur nedings. Princesė po savo portretėliu nešiosis gyvybių stulpelį, kuris atitinkamai seks priimant žalą iš priešų, ar užsiraunant ant eilinės kliūties. Šiukštu, nemirkit, nes gyvybėms išsekus, visą lygį reikės pradėti iš naujo.
Su priešais princesė galės susidoroti dvejomis, prie dešinio ir kairio pelės klavišų pririštomis atakomis. Kad tai nebūtų tokia nuobodi kapoklė (beje, priešus kai kuriais atvejais galima visiškai ignoruoti), kelis kartus paspaudus tą patį atakos klavišą, gerokai per didelis kardas atliks kokį nors „combo“ veiksmą. Tuo visas mandrumas pasibaigia. Žaidime nerasime jokio lygių kėlimo, jokių talentų dėliojimų ir panašių mandrybių. Bet ir gerai.
Vienas kietesnių meninių/grafinių žaidimo aspektų – tolimo matymo galimybė, sukurianti puikų erdvinį „va, aš čia jau praėjau“ vaizdą. Apskritai, pirmuosiuose žingsniuose labiau norisi patyrinėti aplink, pažiūrėti „įdomu, ar ten nušoksiu“. Deja, iš to jokios naudos nebūna.
Žaidimas taip pat turi ganėtinai smagų garso takelį. Tiesiog jaučiu būtinybę čia paminėti, kad jį galima atsiųsti nemokamai iš to pačio „Steam“.
„All in all“, negalėčiau pasakyti, kad „Forward to the Sky“ būtų kažkuo ypatingas: tos pačios platformos, tos pačios užduotys. Visgi, žaidimas taip pat turi demo versiją, tad išbandyti galima visuomet. Galop, visa skraidančio miesto architektūra tiesiog šaukte šaukia „speedrunnink mane!“
