Ne, tai – ne šriftas. Tai labai abstraktaus žaidimo pavadinimas, kuriame žaidėjas gauna teisę vos į vieną vienintelį mygtuką. Tu žaidime – bėgikas, lekiantis per nesibaigiančius iš skirtingų linijų sudurstytus erdvinius koridorius. Kartais tai – daugiabučių namų kvartalai, kartais – stačių kanjonų kraštai, bet visais atvejais – šviesos greitį siekiantis tempas ir besiliejantis vaizdas. Sunku atsispirti pagundai ir nepacituoti kažkurio užsienio apžvalgininko, apie FOTONICA parašiusio: „Toks jausmas, kad esi tobulai atletiškas ir bėgi – amžinybę“.

Iki šiol su žaidimu „MirrorMoon EP“ išgarsėjusi kūrėjų studija „Santa Ragione“ be pastarojo žaidimo buvo sukūrusi tik tą patį FOTONICA, kuris prieš tai leido nuolatinio bėgimo džiaugsmais mėgautis išmaniųjų telefonų „iPhone“ turėtojams. Nuogąstaujantiems galiu iš karto pasakyti, kad perkėlimas į asmeninius kompiuterius – vykęs. Maža to, žaidimas dabar išnaudoja daugiau galimybių ir suteikia visai kitą pojūtį, ypač kai visą vaizdą matai plačiame monitoriuje, o pats žaidimas leidžia visai kitaip pajusti žaidėjo išvystomą greitį. Visgi, nuolatinį bėgimą fantazijos viražuose atspindintį žaidimą geriausia išbandyti būtent asmeniniame kompiuteryje, kita vertus, ar bandyčiau FOTONICA rekomenduoti tiems, kas jau prisilakstė mobiliajame įrenginyje – nežinau. Tačiau jei dar nežaidei ir galvoji pradėti – pradėk nuo PC.

Jokio siužeto ar bent numanomos istorijos čia nėra. O tai, kas vyksta, galima interpretuoti įvairiai – nuolatinis bėgimas, fantazija, sapnas, iliuzija ir t.t. Tai tokios aplinkybės, kurioms gali suteikti tokį kontekstą, kokiame tuo metu matai pats save. Iš karto pastebiu, kad šiam jausmui padeda susikurti žaidimo garso takelis, kuris su kiekvienu bėgimo takeliu kinta. Tiesa, labai stiprią įtaką žaidimui turi ir patys bėgimo takeliai, bet apie juos kiek vėliau. Tu niekada nesužinai nieko konkretaus apie tą, kuris bėga. Nebent tiek, kiek pažįsti pats save – nes tai gali būti Tu. O kodėl ne? Jokių veikėjų savo nuolatinio lėkimo metu nesutinki – tai tėra tūkstančiai žingsnių, net šuolių, per kuriuos Tu vis greičiau pralėki pro koridorius, kelius, takelius, siauras perėjas ir t.t. Visi vaizdai Tavo galvoje ima suktis kaip karuselė, o žaidžiant Tau prireikia vos vieno budraus jausmo – intuityvumo.

Kaip ir buvau užsiminęs įžangoje, visas FOTONICA iš žaidėjo pusės yra valdomas vos vienu klavišu. Jis skirtas tam, kad veikėjas pašoktų. Tačiau šis reikalas tampa gana sudėtingu, nes su kiekvienu nubėgtu žingsniu žaidėjo valdomas personažas greitėja, todėl tiksliai apskaičiuoti šuolį – darosi vis sunkiau. Tai dar labiau apsunkina nevienodos aplinkos bei takeliai, sudaryti iš keturiais, penkiais aukštais išdėstytų takų, atbrailų, bėgių, nuo kurių teks nuolat šokinėti ant kitų. Taip pat bebėgant pasitaikys geltoni švytintys burbulai, kuriuos renkant didės turimi taškai. Tačiau pagrindine kliūtimi vis tiek išlieka tikslus šuolio laiko apskaičiavimas, kuris veikėjui nuolat didinant bėgimo tempą kinta kiekvieną sekundę. Bet taip pat tai yra vienintelis ir pats svarbiausias FOTONICA azartas bei įdomumas, kuriam puikiai akomponuoja vizuali žaidimo pusė bei visiškai neprilygstamas garso takelis.

Vizualiai tai – nuotykis, į kurį norisi pasinerti vėl ir vėl. Gražu tai, kad visi lygiai sukurti kardinaliai skirtingai, todėl nors viskas ir sudurstyta iš neoninių linijų ar tiesių, kiekvienoje trasoje tos linijos įgauna vis kitus pavidalus ir Tu puikiai supranti kas tai – prerijos, džiunglės ar tankiai apgyvendintas daugiabučių kvartalas su daugybe kopėčių ir kt. Taip pat čia gausu vizualinių efektų, reaguojančių tiek į žaidėjo šuolius ar bėgimo greitį, tiek į garso takelio ritmą. Tai tikrai vienas tų pavyzdžių, kai vizuali žaidimo pusė papildo garsinę ir atvirkščiai. Tuo metu apie garso takelį atskirai taip pat yra, ką pasakyti – jis toks, kokio būtų galima klausytis kaip fono ar bėgant pačiam, palei upe, mišku ar miestu. Jis sudurstytas iš įvairių nuotaikų bei emocijų kaitos, todėl tai tikrai įvairaus, skirtingai veikiančio muzikinių temų rinkinys. Beveik garantuoju, kad kiekvienas žaidėjas visose trasose įvertins konkrečiai trasai parinktą muzikinę temą ir supras, kodėl būtent tokiam lygiui parinkta tokia tema.

Kritikuoti šio žaidimo beveik nėra už ką, nes savo žanre jis skina laurus. Prikibti galima nebent prie to, kad kartais žaidėjo šuoliai nebūna tinkamai užregistruojami – ar bent taip atrodo žaidžiant – ir Tu smengi skradžiai žemę, iš kur nebepakyli ir tenka pradėti viską iš pradžių. O prieš tai bėgai kuo puikiausiai, todėl toks netikėtas kritimas numuša nuotaiką. Dar sunervina tokios vietos, ant kurių gali tiesiog imti ir neužšokti, nes jos taip jau sukurtos, o tai taip pat baigsis amžinu kritimu, vietoje amžino bėgimo. Dėl tokių ir panašių vietų gali tekti tiesiog imti ir užstrigti konkrečioje trasoje, o naujos neįveikus paskutinės – neatsirakins. Bet jei jau perki šį žaidimą, tuomet turi būti nusiteikęs, jog tokie dalykai yra neišvengiami. Kita vertus, Tu gauni tai, ko kituose žaidimuose paprasčiausiai nėra, todėl tiems, kas ieško kažko, kaip FOTONICA, toliau ieškoti neverta. Šis žaidimas leis užsibūti ilgėliau.