Kaip žinia, didesnių žaidimų kompanijos neretai nusprendžia savo marketingą perkelti į kitus lygius. Taip atsiranda tematiniai marškinėliai, tam tikri maisto produktai, pliušiniai žaislai, knygos, komiksai, filmai ir…stalo žaidimai. Štai, „Ubisoft“ gali pasigirti „Assassin‘s Creed“ bei „Might and Magic Heroes“, „Blizzard“ – atitinkamais „Warcraft“ ir „Stracraft“ visatų žaidimais, kitos kompanijos – „Gears of War“ , „Sid Meier’s Civilization“, „Doom“, „Resident Evil“, „Bioshock“ žaidimais. O dabar į šį būrėlį įstorojo ir „The Witcher“ serijos kūrėjai „CD Projekt Red“. Būtent, kurdami „The Witcher 3: Wild Hunt“, „CD Projekt RED“ ta proga nusprendė išleisti stalo žaidimą. O lyg to būtų maža, tą stalo žaidimą perkėlė į kompiuterius.
Ko gero didžiausias priekaištas kūrėjams (o gal greičiau vartotojams?) būtų už tai, kad šie žaidimą nutarė išleisti keliose skirtingose platformose. Taip, žaidimas yra ir „Steam‘e“, tačiau visas „DRM free“ ar „žaidimas offline“ yra tiesiog išpindėjimas. Arba gyvenimas civilizacijos užmirštoje trobelėje (bet tokiu atveju, iškyla klausimas, kam tiek žaidimai apskritai reikalingi). Lyg neužtektų trijų skirtingų e-pašto, dviejų banko kortelių/e-saskaitų, keleto atsitiktinių mmorpg bei juose randamų vidinių apsaugos kodų, „Steam“, „Beamdog“, „Desura“, „Origin“, „Uplay“, „iTunes“, kitų pavienių žaidimiūkščių ir gyvo galo kitų paslaugų slaptažodžių, teko susiveikti dar vieną „GOG“ paskyrą. Na, bet čia tikriausiai mano vieno vieno priekaištas.
Nepaisant to, žaidimas yra tiesiog smagus. Aišku, iš pradžių teks pakentėti, nes „kaip žaisti“ video pasako tik bendrus dalykus, o pačiame žaidime esančios taisyklės neturi jokių paveiksliukų, tad skaityti teksto sieną yra tikrai nuobodu. Laimei, viskas nėra labai komplikuota ir pagrindinius principus įkirsime jau po keliolikos minučių bandymo-nesėkmės-tolimesnio bandymo. Prie to smagumo prisideda ir puikus (jei neklystu?) Percival’ių garso takelis. Apskritai, jei kompiuterinės stalo žaidimų versijos nesuteikia tos puikios gyvos interakcijos su kitais žmonėmis, tai bent galima paklausyti visai neprastos muzikos.
Ne taip jau trumpai tariant, žaidime galėsime pasirinkti vieną iš keturių galimų veikėjų: Geraltą (karį), kažkokią magę, kožkokį bardą ir kažkokį dvarfą. Galbūt šie veikėjų apibūdinai užkietėjusiems „Witcherio“ fanams skamba kaip tikra šventvagystė (labiau tiktų angliškas žodis „blasphemy“), bet, ei, su „Raganium“ pažintis truko tol, kol neperskaičiau pirmosios knygos (tuomet net nesuvokdamas, šio veikėjo svarbos). Kiekvienas veikėjas turi savo unikalų žaidimo stilių. Pavyzdžiui, Raganius mėto daug ataką ir gynybą generuojančių kauliukų, tad net ir stipriausi priešai vėliau yra lyg lengvas pasivaikščiojimas. Dvarfas po rajoną vaikšto tik su chebrantais, kurie jam gali pagelbėti visokeriopai: iškeisti nereikalingus resursus į kitus, pašalinti nepatinkančius priešus ar keiksmus, mokėti „nalogą“ ir pan. Bardas gali pagroti liutnia ir už tai užsikalti auksinių, magė remiasi burtų kortelėmis, kurios, deja, nėra pats geriausias variantas.
Taigi, kol nenugrybavau toliau, kiekvienas šių veikėjų žaidimo pradžioje gaus pasirinkti vieną iš kelių jam pasiūlytų kvestų. Kvestai, šiuo atveju, laimi žaidimą. Tiksliau, įvykdžius nurodytą pagrindinę užduotį gausime itin didelį kiekį taškų, o žaidimas, priklausomai nuo pasirinkto ilgumo, truks tol, kol nebus įvykdytas vienas, du ir daugiau kvestų. Pačios užduoties specifika priklausys nuo to, kokį veikėja pasirinkimo. Pavyzdžiui, Geraltas greičiausiai kažkam turės duot į kepalą, bardas surinkt reikiamą auksinių kiekį ir pan. Žinoma, kad niekas šių užduočių neįvykdytų per greitai, joms reikės surinkti nurodytą resursų kiekį.
Resursai savo ruožtu suskirstyti į tris spalvų kategorijas: raudoni, mėlyni ir violetiniai. Kiekvieną kartą keliaudami į atitinkamą miestą gausime tam miestui priskirtos spalvos resursą. Vienais atvejais tai bus griežtai vienspalvis miestas, kitais – trispalvis, tad galėsime rinktis. Užtektinai pekeliavę per šiuos miestus ir prisirinkę mažesnio lygio resursų, juos galėsime iškeisti į pagrindinius, reikalingus kvesto įvykdymui. Vėlgi, priklausomai nuo pasirinkto veikėjo, atitinkamiem pagrindiniam resursam reikės daugiau ir mažiau žemesnio lygio resursų.
Savaime suprantama, žaidimas nesisuka tik apie keliavimą per vietoves bei resursų rinkimą. Čia taip pat galima atlikti eilę kitų veiksmų. Pavyzdžiui, greitas judėjimas per dvi vietoves, specialių, kovos metu panaudojamų kortelių ir tyrinėjimo kortelių traukimas, „meditacija“, žaizdų gydymas. Apskritai, reikia paminėti, kad žaidime savo ėjimo metu galima pasirinktinai atlikti du veiksmus, tad kitais atvejais reikės daryti pasirinkimus, šiek tiek planuoti savo veiksmus į priekį.
Kovos sistema čia taip pat labai paprasta: ridename kauliukus ir savo rezultata lyginame su priešo. Tai yra, jei priešas turi du atakos ir du gynybos, mums reikia išmesti tiek pat. Aišku, vėliau žaidime atsiranda itin galingų priešų, kurių paprastai nenugalėtume, tad į pagalbą ateina specialios kortelės. Geralto atveju, jos veikia tokiu principu: kiekvienas ataka generuoja dar vieną ataką, iškeisk vieną gynybą į dvi atakas ir panašiai. Deja, kartais tiesiog visai neiškrenta, tad turint net ir geriausias korteles, galima vis tiek pralaimėti.
Pabaigai tariant, „The Witcher: Adventure Game“ yra tikrai smagus, paprastas ir, svarbiausia kabliuojantis stalo žaidimas. Neesu didelis ekspertas, kad galėčiau drąsiai kalbėti apie balansą, taisyklių gilumą, sudėtingumą, ar tai, kaip jos gerai išdirbtos. Tačiau nemeluodamas pasakysiu, kad mielai sužaisčiau tikrąjį stalo žaidimą.
