Aš dar nuo pat mažumės labai mėgau 1994-ųjų „Jagged Alliance“ ir, dar labiau, 1999-ųjų „Jagged Alliance 2“. Gal dėl to, vos pamatęs „Jagged Alliance: Flashback“ pavadinimą „Kickstarter“ svetainėje, ėmiau džiūgauti. Pamačius šį pavadinimą ir suvokus, kad „dabar tai fanai suaukos kaip reikiant!“, galvoje iškart ėmė vėl prieš akis suktis vaizdais iš daugelio iki dešimties ar daugiau perėjimų pamėgto „Jagged Alliance 2“. Tai tikrai buvo žaidimas su savo stiliumi ir „draivu“, jame buvo grupelė visiškai skirtingo charakterio bei sugebėjimų veikėjų, salų valstybės diktatorius, kurį reikia nuversti ir puikiai integruoti RPG elementai. Gaila, kad nors „Flashback“ ir atkuria naujai beveik visus legendinio „Jagged Alliance 2“ privalumus, pastarojo „draivas“ kažkur pasimeta.

„Flashback“ kūrėjai, studija „Full Control ApS“, šiuo žaidimu siekė ne „Jagged Alliance“ serijos perdiribinio, bet, labiau, grįžimo prie serijos šaknų. Kūrėjų studija yra labai mišri, o ją sudaro žmonės, dirbę prie žaidimų „Star Wars: The Old Republic“ ar „Crysis“. Žinoma, šiuo atveju viskas gražiai susidėlioja į savo vietas, nes „Flashback“ yra tarsi pačios pirmos serijos dalies prologas ir pasakoja apie organizacijos A.I.M. susikūrimą. Taip pat žaidimas vyksta 1980-ais, kas priduoda jam savito stilistinio žavesio bei kažkiek tikrai sugrąžina mus į pirmojo „Jagged Alliance“ laikus. Gaila tik, kad svajonė sugrįžti visiškai į tą patį jausmą, kurį jautei žaisdamas pirmas dvi serijos dalis – kol kas liks neišsipildžiusi.

Istorija… Na, galima būtų pasakyti tiek, kad kūrėjai nė piršto nepajudina tam, kad nuverstų stereotipinius tokių žaidimų istorijos kalnus: veiksmas vyksta fiktyvioje Karibų saloje, kurią po savo padu laiko diktatorius. Ką turi padaryti žaidėjas? Teisingai, nuversti diktatorių ir atkurti saloje demokratiją. Ar dėl to verta liūdėti? Na, vien dėl to – tikrai ne, nes praeitų dalių pagrindinė siužetinė linija taip pat nesužavėdavo originalumu, bet už tai labai įtraukdavo patys veikėjai. Praeitose dalyse vienas smagiausių dalykų buvo girdėti, kaip tarpusavyje kalbasi grupelė tavo valdomų veikėjų, nes visi jie buvo asmenybės ir iš to kildavo neužmirštamų apsižodžiavimų. Šioje gi dalyje beveik viskas bus daroma patylomis, todėl visi „Flashback“ personažai tokie lyg vienpusiai – jie nekalba, todėl žaidėjui sunku įsijausti ir pamėgti juos arba ne. Jie tiesiog yra daugiau jokie, nei tie, kuriuos norėtųsi mėgti. Visas veiksmas vyks San Hermanos saloje (tokios iš tikrųjų nėra, tad neverta nė ieškoti), bet, vėlgi, saloje veikiantys asmenys taip pat nuobodus kaip kažin kas. Veikėjai tiesiog pasitarnauja kaip naujų užduočių ir daiktų-premijų išdavimo automatai. Taigi, tai – jau nemaža „Jagged Alliance“ žavesio dalis, prarasta su naujuoju serijos žaidimu…

Žaidimo procesas yra ta „Flashback“ dalis, dėl kurios turėtume ploti katučių. Ši žaidimų serija visuomet buvo savotiška ėjimų strategija, perkelta į militaristinę aplinką. „Flashback“ šią koncepciją puikiai perteikė, todėl tokį žaidimą, net šiandien, žaisti smagu bei įdomu. Čia veikėjai niekada neatlaikys kulkų krušos ir greitai nukraujuos, o taip pat kiekvienas turės savo privalumų ar didesnių trūkumų, todėl prieš kiekvieną kovą reikės palaužyti galvą sprendžiant a) kas tą komandą sudarys ir b) kokią taktiką pasitelkti bandant įveikti vieną arba kitą užduotį. Žinoma, esminiai žaidėjo sprendimai negali būti pernelyg atitolę nuo realybės – sukilėlių prieš diktatorių grupelėje būtinai turės būti bent keli taiklūs šauliai ir bent vienas daktaras, nes be jų praktiškai nei viena planuojama strategija neturės pasisekimo.

„Flashback“ jau nuo „training“ režimo ragina žaidėjus savo veiksmus planuoti į priekį, o priešiškoje aplinkoje elgtis atsargiai bei apgalvotai. Kūrėjų paliktos žinutės ypač akcentuoja tai, kad judėti geriausia nuo priedangos prie priedangos ir stengtis neleisti savo veikėjams papulti į situacijas, kur juos pasiektų priešų ugnis iš daugiau nei vienos pozicijos. Tokios situacijos dažnai bus fatališkos ir garantuos triuškinančią priešų pergalę. Apskritai, San Hermanos salos diktatoriaus kariai labai sumanūs, jie pasižymi puikiu DI ir taip maloniai nustelbia visai neįkvepiančius pagrindinius blogiečius. Taip pat žaidimas progresuojant proporcingai sunkės, o kartu su juo sudėtingės ir situacijos, į kurias papuola žaidėjas. Čia įdomu ir tai, kad žaidime priešai puikiai žino, kaip pridenginėti savus, aklai šaudant į žaidėją, bei kaip atsitraukti, taip provokuojant iš po priedangos išlįsti ir jų link pajudėti patį žaidėją. Turbūt neverta rašyti, kad tai priveda prie įtraukiančių taktinių žaidimų bei netikėtumų? Taip pat žaidime niekada negali būti dėl ko nors tikras: galbūt, pripratęs prie priešų veiksmų, suplanuosi vienokią taktiką, o jie staiga ims ir aklai visu būriu puls žaidėją, kuris tuo metu tam visai nebus pasiruošęs. „Flashback“ žaidimo procesas ir ypač kovos yra kaip vanduo – nenuspėjami.

Iš kitos pusės gaila, kad šios dalies kūrėjai nesugrąžino nemažai šioje serijoje pamėgtų dalykų, vienas kurių – daugybė ginklų patobulinimų, kuriuos visi kiekvienas pagal save galėjo susimontuoti ant ginklų ir jais puikuotis. To neliko. Taip pat skurdokas aplinkų, kuriose vyksta visas veiksmas, pateikimas. Jų mažai, jos neįkvepiančios, o dar aiškiai juntamas kūrėjų noras prievarta žaidėją išstumt į kuo atviresnes vietoves, su mažai arba beveik visai jokios priedangos, kur priešai išlesa žaidėjo veikėjus kaip paukščiai trupinius nuo šaligatvio. Tuo metu kokių nors netikėtų aplinkų, ar uždarų aplinkų asmeniškai man pristigo. Ir dar keistokai atrodo, kai veikėjas, būdamas už kelių žingsnių nuo priešo, pistoletu šauna į jį, bet nepataiko. Taip, smagu kuomet egzistuoja sėkmės faktorius, nulemiantis taiklumą, bet kai atstumas absurdiškas, o šūvio baigtis akivaizdi – kaip jis gali baigtis kitaip? Tokie momentai šiek tiek suglumina, nes neįtikina, o žaidėjas jaučiasi lyg pralaiminti komanda per futbolo rungtynes, kuriai dar ir teisėjas už nieką kaišioja geltonas korteles po kojomis.

„Flashback“ grafinis apipavidalinimas bei pats pateikimo stilius tikrai nėra išskirtiniai ar pagirtini. Jie tiesiog… yra. Manau, kad toks kiek multiplikacinis filtras buvo pasiriktas tikrai ne gero dizaino sprendimo dėlei, o tam, jog būtų maksimaliai pamaskuotos nenušlifuotos grafikos vietos bei blogai atrodantys veikėjų modeliai ar pan. Ar tai veikia? Nelabai. Iš kitos pusės asmeniškai man – netrukdo, nes žaidimą (ir ypač šį) žaidžiu ne dėl grafikos, bet garantuoju, kad atsiras burnojančių, o burnojimų turinys bus toks: „tai kaip man dabar žaisti „Flashback“, kai net grafiškai už jį geriau atrodo „Jagged Alliance 2“, ką?“. Mano kuklia nuomone, kūrėjai galėjo apskritai labiau stilizuoti šį žaidimą, nesistengti maskuoti grafikos netikslumų, o pateikti jį visą tokį pusiau nenušlifuotą, galbūt pasirinkti kitokį filtrą ir tai suteiktų kur kas daugiau meninės vertės ar pripažinimo, nei bandymas įtilpti į kažkokį kitiems žaidimams labiau tinkantį rėmą.

Žaidimo garso takelis paliko gerą įspūdį, tačiau jis, kaip ir visos kitos žaidimo sudedamosios dalys, paprasčiausiai nedera tarpusavyje. Bet kur kas didesnė bėda yra su veikėjų įgarsinimu – jis ne tik prastas, bet jo dar ir, kaip minėjau, mažai (nors šiuo atveju tai, galbūt, visgi labiau geras dalykas, nei blogas?). Kalbant bendrai, šis žaidimas labiausiai tinka arba pernelyg nostalgijos kamuojamiems, arba užkietėjusiems serijos fanams, kurie nepraleistų naujos dalies nė už ką gyvenimą. Tiesą sakant tokie žaidėjai ir negaus labai nusivilti – „Flashback“ turi gerą, gilų žaidimo procesą, kurio fanai, greičiausiai, ir tikisi (kartu su nauju turiniu).

Kaip ten bebūtų, „Flashback“ yra ryškiai nepabaigtas, o jį ribojančios žaidimo dalys negailestingai muša balus žemyn. Tačiau visiems, kam patinka tokio tipo ėjimų strategijos, iš paties žaidimo proceso gali išpešti tikrai nemažai.