Ach. Kaip malonu kartais akis į akį susidurti su itin blogais, nekokybiškais, dėmesio nevertais žaidimais. Atrodo smegenyse įsijungia kažkokia nauja funkcija, kuri norą gerus žaidimus paversti dar geresniais nuslopina neribotam laikui. Liejasi spalvingos mintys ir metaforos laisvai, tik spėk užsirašinėti. Auksiniai perliukai, lyginantys žaidimo trūkumus su aukštąja medicinine literatūra tiesiog sklando ore… Tačiau asmeniškai jau pavargau tai daryti taip, kaip tai daro „Angry Video Game Nerd“, norisi kažko daugiau, nei tik pigių palyginimų… Kažko… Asmeniškesnio. Kad ir eilių! Eilių, įtvirtinančių neabejotiną žaidimo smarvę interneto platybėse, suklijuojant visus patyrimus į vieną, surimuotą teksto atkarpą, kuri visiems tai skaitantiems pademonstruotų, kodėl neverta gilintis į „Kick Ass 2“ kaip į žaidimą. Ir štai, mano trumputė, smegenis atlaisvinusio „Kick Ass 2“ garbei parašyta poemėlė.

Ach, garbingieji Dzeusai, Poseidonai…
Pasigailėkite manęs, savęs, tavęs ir Užpakalio jonų,
Pagarbinkite dvigubąjį spyrį į sėdimosios plotą.
Tik taip mes suvokiame tikrąjį tos smarvės stotą.

Vos panorėjęs susigadinti nervų plotą
Žaidėjas įsijungęs aiškiai prastą “portą”
Pabando suvaidinti tikrą Hamletišką kortą,
Bandydamas išgauti lengvą juoko dozę.

Tačiau mažai jis žino, gaus ponulis tiktai lengvą,
Hemarojiškąjį smūgį į sėdynę. Antrą.
Ir nepadės nei Dzeuso, nei Poseidono galios,
Kadangi šitas smūgis – galutinis.

Užteks apie sėdynes. Pakalbėkime apie muštynes.
Lievos jos, lyg Dievą myliu.
Negaliu pakęst šitos kankynės, prašyčiau ponai, savartyno,
Suskaldykite šitą šiukšlę lyg neutronų, elektronų bei protonų.

Vardan gerovės, ir gero proto stovio,
Reikėtų visa tai nuleisti į klozetą,
Nes tikras hemarojus nusipelno,
Nes jis, to nusipelno.

Nepamirškime ir lengvo audio-vizualinio kalibro.
Gėda būtų net ir dėdei, tetai rodyt.
Nors jie ir pripažįsta šitą ligą, truputį gėda būt žmogum,
Kuris parekomenduotų šitą ašarų laviną.
Bet nesuklyskite, brangieji, nerasite čia jokio meno
Tik trupinėlį kūrybiškojo peno.
O ko daugiau mums reikia, lengviesiems rašinėliams parašyti?
Truputį džiaugsmo, įkvėpimo, bei prasto to žaidimo!

Ir nusipelno paskutinio posmo šis fiasko,
Nes tik tokie žaidimai leidžia mums suvokti,
Jog viskas nėr dar taip blogai,
Kad verktų net visi kvailiai.

Štai taip. Atrodo rašyk ir rašyk, nieko neapbendrindamas, nesigilindamas bei nebandydamas įteikti jums, mieli skaitytojai, kodėl „Kick Ass 2“ yra toks blogas. Priežaščių galybė, jos matosi vos pažiūrėjus pristatomąjį filmuką. Nemanau, jog verta į tai gilintis. Pakanka paminėti, jog net didžiausi žaidimų portalai tiesiog neapžvelginėja šio milžiniško laiko švaistymo, o vienintelis niekam nežinomas Vokiečių portalas apdovanojo žaidimą 80% įvertinimu. Matyt, apžvalginikas arba kūrėjų svainis, arba tiesiog kalėdoms nesitiki gauti nieko daugiau, nei maišą anglių.

Tačiau kalbant rimčiau, „Kick Ass 2“ yra lyg perpasakojimas istorijos, kurią matėme vidutiniškame filme apie tikruosius super – herojus, kurie lengvai patiesiami vieno šūvio ar dūrio. Tikriausiai dauguma šią apžvalgą skaitančių žmonių yra matę šį (ar šiuos) filmus, taigi plačiau nesiplėsiu. Taigi mes valdome tris veikėjus – patį Užpakalspardį, Smūgiuojančią Mergaitę bei Didįjį Tėtušį (taip verčiu vardan žaidimo kokybės palaikymo). Iš esmės, dabar galime valdyti tris veikėjus, ir atsižvelgiant į tai, ir keisis pasakojama istorija. Negaliu susilaikyti nepažymėjęs, jog vien pagalvojęs apie galimybę žaidimą pereiti tris kartus truputį vemtelėjau. Turint omenyje itin prastą žaidimo kokybę bei apskritai, lyg bemušant kūrėjus pagamintą žaidimą, atrodo, praradau dalį noro žaisti žaidimus. Tiesiog, norėčiau atpirkti laiką, kurį iššvaičiau bandydamas žaisti šį absoliučiai paukščių gripo, ebolos bei živ darinį elektronine forma. Net kraujas užverda pagalvojus, kad visa tai man teko patirti.

O kad negaištume laiko užkasant šį dvokiantį žaidimą – fekaliją į giliausią duobę, pateikiu keletą faktų, kurie turėtų būti tikras „Post Mortem“:

Negalima keisti valdymo nustatymų, grafinių nustatymų, itin prasta kamera, neatpažįstami valdymo pulteliai, veikėjai įgarsinti pasitelkiant žmones, kurie nežinia ar moka anglų kalbą. Istorija neturi logiško paaiškinimo, kovos mechanika praščiausia kokią esu matęs gyvenime, lygių dizainas lyg aklo „trollio“, kuris nori pasijuokti iš matančiųjų. Muzika įvarė ausų vėžį, veikėjai nejuokingi o varantys bejėgiškumo jausmą. Aplinkos vienodos, visiškai jokio interaktyvumo, žaidimas rasistiškas (tačiau ne feministiškas, už tai – +2 prie žaidimo balo!). Visos idėjos matomos žaidime nukopijuotos nuo šviesmečiais geresnių žaidimų, kaip „Batman: Arkham City“, priešininkai vienodi, stovintys, laukiantys 1 mygtuko kombinacijos iš žaidėjo. Na o svarbiausia – žaidimas jį išjungus pakeitė kompiuterio nustatymus – šriftas visame kompiuteryje patapo toks, kuris tiesiogine to žodžio prasme, akina žaidėjus. Lyg vyšnia, ant mėšlo torto. Skanaus!

Ir nepamirškite nusiplauti rankų vos perskaitę šį trumpą rašinėlį. Neapsigaukite, „Kick Ass 2“ nėra lengvas žaidimas, iš kurio galima pasijuokti. Nejučiomis įkvėpus šių alergenų galima netyčiomis kietąjame diske rasti šį pūvantį darinį bei įklimpti į begalinį sielvarto liūną bei užkrėsti savo kompiuterį amžinąja gėda.