„Nespręsk apie žaidimą iš „scheenshot‘o“ – tokia galėtų būti šios apžvalgos pamoka. Neslėpsiu, žaidimą apvžalgai iš pradžių paėmiau tik todėl, kad daugiau neturėjau jokio darbo, o pagaliau susirašęs bei pasileidęs, pradėjau keiksnotis: „dar vienas, eilinis superstas, retro stiliaus indie žaidimiūkštis“. Tokios nuomonės laikiausi iki tol, kol nepradėjau žaisti.
„Deep Dungeons of Doom“ (nedaugelis gali pasigirti tokiais, klišėmis apipintais pavadinimais) bendru principu yra paprastutis arkaderis, prie savo vienpusio judėjimo prijungiantis šokius tokius bazinius RPG elementus. Paprastai tariant, žaidime turėsime keliauti per įvairius požemius bei urvus, kovoti su ten esančiais monstrais, rinkti auksą, daiktus, keltis lygį ir tobulinti veikėjus. Skamba paprastai? Realiai viskas yra dar paprasčiau. Na, bent iki tam tikro lygio.
Vienas įdomesnių (tiksliau pats pagrindinis) užsiemimų yra pats priešų kapojimas. Priešingai kitiems arkaderiams, kuriuose veiksmas nuolat vyksta į kurią nors horizontalią pusę, „Dungeons of Doom“ požemiai mums leis judėti tik gilyn ir gilyn. Maža to, čia nereikės šokinėti per platformas, spręsti užduotis ar susidurti su eile kitų, galvą sukti verčiančių problemų. Viskas atsiremia į paprastą sistemą: kiekviename požemio lygyje sutiksime kitame gale stovintį priešą. Jei nugalėsime – susirinksime auksą bei rastus daiktus ir keliausime į tolimesnį lygį. Pralaimėjimo atveju prarasime visus daiktus ir galėsime kartoti iš naujo. Tiesa, tai nėra taip baisu, kadangi vienu metu atsirakins keletas lygių, tad jei nesiseks viename, sėkmę bus galima bandyti kitame.
Pati kovos sistema yra visai paprasta: vienas klavišas atakuoja, antras ginasi. Visa esmė – laiku apsiginti nuo priešo atakos ir įsegti sąvąją. Tiesa, ties tuo viskas nesibaigia, mat atakuoti galėsime tik tada, kai ataka užsikraus, o taip vadinamą „backpedal‘inimą“ žaidimas baudžia, kiekvienu priešlaikiniu paspaudimu momentaliai sustabdydamas atakos krovimąsi. Vėliau šį krovimosi procesą (kaip ir kitus bazinius manos, jėgos ir gyvybių atributus) bus galima šiek tiek patobulinti, uždedant pakeliui rastus daiktus ar pekėlus lygį. Tiesa, visas veikėjo lygio kėlimas yra vienkartinis ir galioja tik konkrečiame požemyje – kitame viską reikės kelti iš naujo. Šalia to, žaidimoje eigoje galėsime atsistatyti prarastus gyvybių ar manos taškus, ilgiau užlaikydami ataką, bet rizikuodami, kad į tą laiką priešas paleis sąvąją.
Nors pirmosios kovos yra dauiau nei lengvos, giliau esantys priešai bus linkę bausti itin skausmingai. Pavyzdžiui, trolio ataka numuš gerą pusę gyvybių taškų, o praleista paralyžiuojanti ataka bus tiesus kelias į mirtį (ir požemio kartojimą).
Kelionėms po požemius galėsime pasirinkti vieną iš trijų galimų veikėjų: riterį, magę ir samdinį. Kiekvienas jų yra savaip unikalus: karys gali atakuoti be jokių neigiamų pasekmių, magė daro daug žalos, bet turi atsistatinėti manos taškus ir pan.
Be lygio kėlimo, veikėjus galėsime stiprinti dar dvejais būdais: rinkdami požemiuose rastus daiktus (tai gali būti šalmas, kardas, magiška lazda ir t.t.), bei atrakindami talentus. Čia verta pažymėti tai, kad vienu metu galėsime laikyti po vieną pasyvų ir aktyvų (gyvybes atstatantis gėrimas, ataką padidinantis burtas ir pan) daiktą – naujai rasti turės būt palikti, arba pakeisti su esamais.
Talentus žaidime galėsime atrakinti juos pirmiausiai atradę. Negana to, kiekvienas jų kainuos tam tikrą kiekį aukso, kuris, deja, renkasi lėtokai, o šalia to, atsiranda galimybės nusipirkti įvairių gyvybes atstatančių gėralų, ar panašių dalykų. Visgi, daugelis talentų yra tiesiog nepakeičiami ir ženkliai palengvina visą žaidimo procesą.
Nors „Dungeons of Doom“ tikrai negalėčiau laikyti rimtu žaidimu, šis žaidimas kuo puikiausiai tinka tiems neturėjimams ką veikti, kuomet nesinori griebtis ko nors rimto, o tiesiog kažką pusvalandžiui (ar mažesniam laiko tarpui) pakapoti, per daug nemąstant. Tai šis žaidimas leis padaryti be vargo su savo paprasta mechanika, maloniu sudėtingumo lygiu ir RPG elementais.
