Nors žaidimas ne be trūkumų, žaisti „Sherlock Holmes: Crimes & Punishments“ yra vienas malonumas. Man netgi mintyse iškyla toks palyginimas: ši žaidimų serijos apie Šerloką Holmsą dalis nuotykių bei tradicinių (ir netradicinių) detektyvų gerbėjams yra lyg bet kuri geriausia žaidimų serijos „Hitman“ dalis jos gerbėjams. Žodžiu, rašyti norisi daug ir nevaržant minčių srauto, bet pataupydamas visų laiką bei kantrybę, pradėsiu tekstą taip: „Sherlock Holmes: Crimes & Punishments“ yra žaidimas apie bene garsiausią pasaulyje detektyvą, kurio nebuvo, kuriame pateikiamos šešios skirtingos bylos; šių bylų istorijų neparašė Artūras Konanas Doilis, tačiau žaisdamas net nepagalvotum, jog peržaistų bylų siužetai – ne jo plunksnos darbas.
Kūrėjų studija „Frogwares“ sėkmingai gyvuoja nuo 2002 metų, kuomet pradėjo savo egzistavimą kompiuterinių žaidimų rinkoje debiutiniu žaidimu „The Mystery of the Mummy“. Neapsistosiu ties šiuo žaidimu, bet pabrėšiu, kad toliau kūrėjai ypatingai prisirišo prie Šerloko Holmso temos ir didžioji dalis jų vėliau sukurtų žaidimų sukosi būtent apie šį garsųjį seklį. Iš visų žaidimų galima išskirti „Sherlock Holmes: The Awakened“ ir „Sherlock Holmes vs. Jack the Ripper“ (jie laikytini vienais geriausių žaidimų apie skvarbųjį britų seklį apskritai; beje, „Crimes & Punishments“ yra smagių alegorijų į praeitus „Frogwares“ žaidimus apie Holmsą, tad atidžiausi bei ištikimiausi žaidėjai liks pamaloninti). Iš savo pusės galiu pasakyti, kad asmeniškai man pats geriausias ir labiausiai vykęs žaidimas apie Šerloką Holmsą buvo bei, savotiškai, tebėra „The Testament of Sherlock Holmes“. Galbūt dėl to, kad priminė man itin pamėgtą „Tomb Raider Chronicles“, o gal dėl to, kad buvo tamsus ir turėjo vientisą bei gana netikėtą istoriją, „The Testament of Sherlock Holmes“ yra puikus pavyzdys, kaip galima sukurti nepriklausomą, kitokį bei vertingą žaidimą apie garsų ir daugelio vis kitaip įsivaizduojamą herojų. Tuo metu „Crimes & Punishments“ pastarąjį dalyką įrodo dar labiau, tik šis žaidimas yra skirtas jau platesniam žaidėjų ratui nei mano pamėgtas Šerloko Holmso testamentas.
Visiems susigundžiusiems šiuo žaidimu visų pirma reikia įvertinti tai, kad žaidimas pretenduoja į gana autentišką šio personažo pateikimą, t.y. kūrėjai nesistengia nutolti nuo klasikinio, Artūro Konano Doilio sukurto Holmso, priešingai nei tai bandoma padaryti naujausiuose filmuose ar serialuose apie šį herojų. Taigi šiame „Frogwares“ žaidime Šerlokas Holmsas, nors kandus, nepakantus kitiems ir kiek arogantiškas, vis tik labiau primena inteligentišką šnipą, nei alkoholiu piktnaudžiaujantį talentingą šunsnukį. Tačiau pateikiamomis istorijomis, laikmečiu (karalienės Viktorijos laikų Londonas) bei žaidimo tempu ir tonu kūrėjai visiškai pateisina bei išnaudoja pasirinktą personažų pateikimą. Šerlokas Holmsas šiame žaidime netgi daužo snukius, bet net ir tai daro elegantiškai, labiau apskaičiuodamas savo smūgius bei oponento klaidas, nei puldamas karštakošiškai ar pan.
Tiesa, žaidime netgi leidžiama susikurti pačiam savo Šerloką Holmsą, pradedant nuo jo veido bruožų, šukuosenos ar aksesuarų ir baigiant skirtinga bei net labai prieštaringa apranga. Tik, nuvilsiu, to žaidėjui negalima daryti pirmuose žaidimo lygiuose – didžioji dalis pasirinkimų užrakinti ir tenka žaisti su tokiu veikėju, kokį įsivaizdavo bei perteikė patys kūrėjai. Tačiau vis tiek smagu, kad nors ir vėliau, žaidėjui vis tiek leidžiama žaidime matyti savo garsiojo seklio viziją: nuo pliko ir ūsuoto detektyvo prabangiu kostiumu (Erkiulis Puaro?) iki netvarkingai apžėlusio barzdą, atgal ilgus plaukus susišukavusio prasigėrėlio netvarkingu kostiumu. Žodžiu, šis Šerloko Holmso perkūrimas pagal save teikia tikrai nemažai džiaugsmo, net daugiau, nei gali tikėtis, todėl įžvalgus kūrėjų supratingumas žaidėjų atžvilgiu neliks nepastebėtas.
Žaidimo istorija nėra vientisa, kaip tai buvo „The Testament of Sherlock Holmes“ žaidime. Nėra ji ir nei per nago juodymą tokia tamsi, kokia buvo pastarajame žaidime. Tačiau „Crimes & Punishments“ turi kitą savitą privalumą: žaidimas padalintas į šešias tarpusavyje nesusijusias bylas, kurias žaidėjas gali narplioti kiekvieną jų pradėdamas nuo nulio, tad šešios bylos yra tarsi šeši dar negirdėti Artūro Konono Doilio apsakymai. Smagu, kad visos istorijos – skirtingos ir kiekviena visai kitokio profilio ar masto, nei buvusi prieš tai. Pavyzdžiui jei vienoje byloje teks narplioti buvusio jūreivio nužudymą žeberklu jo paties namuose, kitoje Šerloko Holmso, daktaro Vatsano ir žaidėjo sumanumo pareikalaus nuo bėgių išnykusio traukinio dilema. Žodžiu, visos istorijos yra savarankiškos, kiekviena savaip gili, netikėta bei nenuspėjama. Už tai kūrėjams – pliusas, nes jautiesi sumokėjęs tiek už kokybę, tiek už kiekybę: šešios skirtingos istorijos yra tikrai daug. Šioks toks minusas kūrėjams tenka už tai, kad visų šių istorijų jie nesugebėjo niekaip apjungti, dėl ko nukenčia bendros fabulos idėja. Į kur veda visa žaidimo „nusikaltimų ir bausmių“ koncepcija?.. Turėdami tokį stiprų turinį, kūrėjai tikrai galėjo pasirūpinti ir dėmesio verta atomazga.
Praeitoje pastraipoje netyčia užsiminęs apie pagrindinę žaidimo koncepciją, skubu ją paaiškinti detaliau. Esmė ta, kad „Crimes & Punishments“ kiekvienoje iš šešių bylų žaidėjas turės galimybę pats išnarplioti nuo 4 iki 6 išvadų bei įvykio teorijų. Natūralu, kad teisinga (arba teisingiausia) bus tik viena, tačiau žaidimas jos neatskleidžia iki kol žaidėjas kurios nors nepasirenka. Tai – kiek erzinantis dalykas, nes gali atsitikti taip, kad viską detaliai išnarpliojęs, žaidėjas per klaidą nepastebi vienos smulkmenėlės, o jos neužfiksavus nebus galima išvesti teisingiausios dedukcijos. Tiesa, net ir pasirinkus teisingą įvykusių įvykių išaiškinimą, nuteisti nusikaltėlį ar jį išteisinti bus patikėta pačiam Šerlokui Holmsui, t.y. žaidėjui. Labai geras kūrėjų sprendimas yra leisti žaidžiančiajam prieš galutinai pasirenkant sprendimą (išteisinti ar nuteisti) peržiūrėti kiekvieno pasirinkimo pasekmes (atitinkamą vaizdo intarpą), kurios tikrai palengvina pasirinkimą. Tačiau gaila, kad visos šios esminės žaidimo koncepcijos kūrėjai taip pat iki galo neišdirbo: kas iš to, kas Šerlokas Holmsas pats pasirenka išteisinti ką nors ar nuteisti? Kažkokių juntamų žaidėjų moralinių pasirinkimų pasekmių čia nėra ir jos beveik jokia forma neiškristalizuojamos. O gaila. Tai dar viena praleista proga uždirbti tikrai kokybiškam, išskirtiniam žaidimui maksimalų įvertinimą.
Didžiąją žaidimo dalį žaidėjams skirta praleisti tyrinėjant vietoves, pažymėtas žemėlapyje (identiškai „The Testament of Sherlock Holmes“ žaidimui), kalbantis su liudininkais bei žaidimo pasaulio veikėjais ir įsitraukiant į įvairias užduotis (mini žaidimus). Iš visų „Crimes & Punishments“ veiklų teigiama prasme išskirti noriu pašnekesius su liudininkais bei įtariamaisiais: apie kiekvieną jų galima bus susikurti portretą, kurį Šerlokas kurs nuodugniai apžiūrėdamas konkretų asmenį ir išskirdamas kertinius to žmogaus bruožus ar detales (segė, purvinos rankos, bilietas, kyšantis iš kišenės, raukšlės ir t.t.). Visi šie veikėjų portretai vėliau leis prigauti meluojančius personažus ir pateikti jiems neginčijamą Šerloko Holmso įžvalgą, kodėl jų žodžiai – melas, po ko daugelis liks bejėgiškai sugniuždyti ir, jei nepasakys ko nors naujo bylos atžvilgiu, bent jau pripažins nustebinti detektyvo įžvalgumo. Kita vertus mini užduotys, kurias patikima žaidėjui išnarstyti – gana lengvos ir visai neįkvepiančios, pvz. durų užrakto atrakinimas arba kokio nors nusikaltime naudoto prietaiso surinkimas. Tačiau žaidime tokių vietų nėra daug, todėl jos nei apsunkina, nei įgrįsta, bet savaip praturtina žaidimo procesą.
Kaip jau rašiau kažkurioje ankstesnėje pastraipoje, „Crimes & Punishments“ žaidėjų lauks ir veiksmo intarpai. Jie bus labai įvairūs, pradedant įprastu snukių daužymų ar rankos lenkimu, kurio metu teks beprotiškai spaudinėti mygtukus ir baigiant sutrukdymu kitų veikėjų bandymams nusižudyti. Kas jau kas, bet šie intarpai tikrai prablaško gana nuoseklų ir ramų žaidimo procesą, įpindami tiek netikėto adrenalino, tiek puikiai į bendrą žaidimo nuotaiką bei procesą integruoto veiksmo, kurio gali tikėtis iš kiekvieno padoraus detektyvo. Papildomas pliusas už tai, kad visi šie veiksmo segmentai – įvairūs bei skirtingai pritaikyti įvairioms byloms ar atskiroms situacijoms: nėra nei vieno pasikartojančio ar panašiai atliekamo veiksmo.
Tai, jog „Crimes & Punishments“ – ambicingiausias ir įspūdingiausias žaidimas apie Šerloką Holmsą iki šiol liudija ir visa jo techninė pusė. Pirmą kartą kūrėjai, kurdami žaidimą, pasitelkė grafinį variklį „Unreal Engine 3“, o jis savo darbą tikrai padaro: gražiau atrodančio žaidimo apie Šerloką Holmsą šiuo metu paprasčiausiai nėra. Taip, galbūt bendrame paskutiniu metu pasirodžiusių žaidimų kontekste „Crimes & Punishments“ ir atrodo prasčiau, bet, džiaugiuosi, galėdamas pastebėti – ne per daug. Žaidimas tikrai turi savitą veidą, stilių ir jį sėkmingai nuo pradžios iki galo išlaiko, o garsusis bei jau visiems seniai įgrisęs grafinis variklis čia taip pat parodo kai kurias savo dar nematytas ar bent jau mažiausiai matytas puses.
Žaidimo garso takelis yra tipinis tokio pobūdžio nuotykiams – truputį mįslingas, truputį griežiantis bei sukeliantis įtampą, tačiau visiškai atmosferinis; tokio garso takelio niekaip nepasiklausysi savo malonumui ar įprastam fonui. Tuo metu įgarsinimas, daugiausiai, kokybiškas, pagavus, įtraukiantis. Tai – nemažas privalumas konkrečiai šio žaidimo kontekste, nes čia labai daug teksto, dialogai pakankamai apkrauti, todėl visa tai kokybiškai išvaidinti – nelengva užduotis. Žinoma, didžiausios pagyros skirtos pagrindiniams aktoriams, tačiau asmeniškai man labai užkliuvo nelabai vykę Šerloką Holmsą įkūnijusio aktoriaus bandymai kalbėti su airišku akcentu. Klausiausi ir galvojau: na taip, mintį, kad Šerlokas Holmsas be galo talentingas ir gali akimirksniu persikūnyti, suprantu, tačiau tai, ką matau, panašu į nevykusią parodiją, nei įtikinamą detektyvo sugebėjimą. Gaila. Galėjo tokį dalyką išimti ar pakeisti kažkuo kitu – negi niekam be manęs ta vieta ir kelios kitos nė kiek neužkliuvo?..
Suvedus viską, ką čia prirašiau, į vieną pastraipą, galima teigti, kad kūrėjai „Frogwares“ atliko kolosalų darbą ir, ne be garsiojo grafinio variklio pagalbos, sukūrė ambicingiausią ir geriausią žaidimą apie Šerloką Holmsą iki šiol (nors aš asmeniškai pasigedau „The Testament of Sherlock Holmes“ turėto šarmo bei tamsaus tono ar istorijos vientisumo). Žaisti šį daugiau nuotykių nei veiksmo žanro žaidimą galima rekomenduoti absoliučiai visiems, kas neabejingas rimties, išbaigtiems detektyvams arba šiam personažui.
Beje, jei tai tiesa ir „Frogwares“ iš tikrųjų tebekuria naują „Call of Cthulhu“ žaidimą – šventė šios žaidimų serijos fanams, nes naujasis žaidimas yra kaip niekada patikimose rankose.
