Sėsti ir parašyti apie „Diablo III Ultimate Evil Edition“ nebuvo taip paprasta. Dažnesni games.lt lankytojai puikiai pamena pragaro liepsnomis alsavusią diskusiją kuri išsivystė po to kai ilgai lauktam Diablo III parašiau 7. Žmonės pyko dėl to septyneto, nekalbant jau apie tai, kad žaidimui aš askritai norėjau rašyt kokį ketvertą.

Todėl dabar aš per daug nesiplėsiu. „Diablo III Ultimate Evil Edition“ — konsolinis Diablo leidimas, kuriame rasite suremontuotą Diablo III ir jo išplėtimą „Reaper of Souls“. Jei nesate susipažine su tema — priminsiu, kad apie Diablo III visada galite paskaityti čia ir jei to negana, galite paskaityti mano laišką-atsakymą į kritiką. Tuomet visai logiška būtų užmesti akį į konsolinės Diablo III versijos video apžvalgą, ypač dėl to, kad mano galva Diablo konsolėms startas buvo geresnis nei tai ką gavo asmeninio kompiuterio turėtojai. Aišku tam laike buvo gerokai suremontuota ir asmeniniam kompiuteriui skirta versija, o pasirodžius „Reaper of Souls“ išplėtimui šis kultinis žaidimas transformavosi į modernią pramogą.

Todėl ši apžvalgėlė bus trumpa, o jos tikslas paprastas — pagrįsti, kad „Diablo III Ultimate Evil Edition“ yra pats nuoširdžiausias Diablo III leidimas. Nes nuoširdūs yra tie, kurie nemėgina apsimesti kažkuo kuo nėra ir būti neketina.

Turiu galvoje tai, kad visa mano kritika, kurią skyriau Diablo III buvo paremta tuo, kad tai buvo kultinės serijos tęsinys. Tiek teoriškai, tiek praktiškai, nes Blizzard anuomet iš žaidimo išmetė tik tuos klasikinius elementus kurie reikalavo pastangų. Na pavyzdžiui veikėjų balansas ir lavinimo galimybės, įgūdžių kiekis buvo pakeisti ir dramatiškai supaprastinti. Na, nes tai didžiulis ir sudėtingas darbas, kuriam atlikti reikalingas ne vienas platininių protu pasižymintis matematikas. Tačiau pasenus izometrinė perspektyva buvo palikta. Ir ne tik ji. Paliko ir sąlyginai prastos kokybės modelius, bet kad apie tai nekalbėtume, užfiksavo kamerą. Vis tik meniu languose mes galim apžiūrėti veikėjus detaliau — jie nėra bjaurūs, bet niekuo nestebina. Toks savotiškas požiūris į darbą buvo juntamas kiekviename žingsnyje ir tai erzino. Buvo akivaizdu, kad Diablo III norėjo būti Diablo, bet tai nebuvo Diablo. Ir tai, kad mes tą supratome — buvo vienintelė gera to žaidimo savybė.

Kodėl konsolinė versija pakeitė mano nuomonę? Ogi todėl, kad tokios jau tos konsolinės aplinkybės. Tikėtis, kad Diablo II klonas sužavės kosnolinių žaidimų gerbėjus naivu. O ir faktai byloja, kad tokio porto mums nereikia — visi ankstesni bandymai klonuoti Diablo buvo tiesiog nesuprasti. O štai Diablo III tiko puikiai. Tiesą sakant, nepaisant to, kad kažkada jis buvo skirtas tik asmeniniam kompiuteriui, stebint jo mechaniką tampa akivaizdu, jis BUVO KURTAS konsolėms. Tai įrodo ir kovos mechanika ir žaidimo vartotojo sąsaja. Radikaliai perkurti tik meniu langai ir tai logiška, o štai visa kita liko taip pat. Razina tame, kad pakeista Diablo III kovos mechanika yra migdanti jei žaidi asmeniniu kompiuteriu, o štai konsolėse ji intuityvi ir dinamiška. Kaip koks „Street Fighter“. Kad būtų smagiau, konsolininkai dar gavo ir kuliavirsčio funkciją kuri buvo taip išradingai pakabinta ant antros analoginės svirtelės. Tobula tiesiog.

Žinoma, tragiško ir nučiunktomis klišėmis paremto Diablo III siužeto niekas neperrašinėjo, bet po visų papildymų ir atnaujinimų jis jau nebėra toks svarbus. Dabar, skirtingai nei starto metu, klajoti po beveik atsitiktinai sugeneruotus požemius tapo kur kas smagiau, nes kiekvienas urvas, kiekviena patalpa gali slėpti kažką malonaus. Tai mini užduotėlė, tai koks netikėtas susidūrimas su bosu ir po to randami foninių istorijų trupiniai. Sanctuary pasaulis tapo tikresnis ir gyvesnis. Ne visai tiesiogine prasme, tiesiog rankiodamas naujus užrašus ir dalyvaudamas įvariuose mini susidūrimuose gauni tą trokštamą iliuziją, kad čia tikrai vyksta karas. Anksčiau to jausmo nebuvo, žaidžiant Diablo III vanilinę versiją apskritai atrodė, kad monstrai į pasaulį suleisti šiaip, kad juos užmuštum, o už „namų zonos“ ribų visas tas karas neturėjo jokių pasekmių. Riebų tašką šioje vietoje padeda ir „Reaper of Souls“ atneštas penktasis aktas, kuris be kur kas geriau parašyto siužeto dar ir tamsią atmosferą grąžina. Penktojo akto pelkėse vaivorykštes keičia milžiniškos kraujo votys, o kiekvienas bosas turi pakankamai „insta kill“ judesių, kad laibesnių nervų žaidėjas dar ir pultelį kur švyseltų. Žinoma kalbu apie naujokus, nes pertvarkytas „loot“ mechanizmas paverčia žaidimą dar lengvesniu nei jis buvo. Dabar tai nėra siaubingai blogai, nes šį virsmą šiek tiek paremia kitos naujovės. Aiškinu.

Pirmas herojus paskyroje, pirmas perėjimas hard sudėtingumo lygiu, du paskutiniai bosai.

Žemas sudėtingumo lygis originalioje Diablo III versijoje buvo nesąmonė. Vėliau ją, beje, ištaisė ir su Act V pasirodymu žaidimas kiek pasunkėjo, bent jau bosų kovose, nekalbant jau apie praktiškai begalinį sudėtingumo lygių pasirinkimą. „Ultimate Evil Edition“ yra super lengvas. Žaidimą pradėjau „Hard“ sudėtingumo lygiu ir tiesą sakant nesulukiau jokio iššūkio, bet žaisti buvo smagu. Atsakymas slypi pakoreguotoje grobio sistemoje (o tai lėmė ir nužudytas aukcionas). Žinia, kurdami Diablo III iš senų žaidimų Blizzardai pasiskolino ir tikėjimą, kad jų žaidimą žmonės pereis mažiausiai 20 kartų. Pirmus penkis, nes jis super įdomus, o likusius 15 todėl, kad kaip sako mūsų „ekspertai“ tikrasis Diablo prasideda tik tada, kai jį pereini 5 kartus. Bėda buvo tame, kas aš po pirmo karto prie jo grįžti nė neketinau. Viskas ką parodė originalus Diablo III buvo nuo-bo-du, o viltims, kad dar po 30 valandų kažkas pasikeis aš neturėjau laiko. Tai štai, žaidžiant konsolinį „Ultimate Evil“ to nuobodulio kaip nebūta. Herojui krenta adekvatus grobis, tad jau nuo penkto lygio imi rengtis legendiniais skarmalais, o jau 20 lygyje gali turėti pirmą setą. Vieną kartą perėjęs žaidimą aš jau mokėjau gaminti 4 pilnus šarvų rinkinius! Pirmo perėjimo metu aš jų negaminau, nes naudojau legendary daiktus ir nenorėjau jų ardyti, bet toks grobio paskirstymas suteikia pretekstą žaisti antrą ir trečią kartą, herojus pasirenkant pagal receptų knygą. Natūralu, kad banke gulint porai setų, net ir paskutinis liurbis niekada ir jokiame žaidime nekirtęs „Normal“ sienų, čia pereis prie nightmare ir PAMATYS tokį žaidimą, kokį jiems norėjo pateikti kūrėjas (na bent jau fanai taip mėgsta sakyt).

O dabar prie viso to pridėkime dar tokią smulkmę kaip 1080p vaizdelis su fiksuota 60 kadrų per sekunde kaita ir didžiuliame TV ekrane. Dovanas ir bala žino iš kur išlendantį porimtį Nemesis monstrą. O! Čia privalu išsiplėsti. Žodžiu jei koks jūsų draugas žaisdamas Diablo žūna, Jums suteikiama proga atkeršyti. Draugo žudikas, prieš atsirasdamas ekrane beldžia būgnus ir pūčia dūdas, o miręs visada meta legendary daiktą, kurį galima nusiųsti draugui. Žiauriai fun. PS3 ir PS4 žaidėjai dar papildomai gauna monstrų iš kultinio „The Last of US“. Be abejo visi konsolinės versijos žaidėjai gauna ir Nephalem Rift ar Bounty režimus, bei visas tas pačias pataisas, kurių sulaukė ar sulauks asmeninio kompiuterio turėtojai. Tačiau AK versija nemoka ristis kūlio ir neleidžia žaisti keturiese prie vieno teliko. O tai dar viena priežastis mylėti konsolinį Diablo, net jei jis toks paprastas. Susiplanuoji vakara, pasikvieti draugų, susikuri Hardcore veikėjus ir pirmyn aiškintis, kas baigsis greičiau — alus ar žaidimas. Po šimts todėl ir sakau, kad „Diablo III Ultimate Evil Edition“ yra nuoširdžiausias. Nes jis toks turėjo būti nuo pirmos minutės. 100 procentų pramogos ir jokių bandymų įteigti, kad Blizzard nori grąžinti buvusią Diablo šlovę. Konsolinis „Diablo III Ultimate Evil Edition“ drąsiai nukapoja visus jį su praeitim siejančius pančius. Sakykite ką norite, bet jis to niekada negalės padaryti asmeninio kompiuterio pasaulyje, kur šis žaidimas yra tapęs platformos istorijos dalimi ir kur jam net ir šiandien netrūksta konkurentų. Taip ir gaunas — abu žaidimai identiški, bet konsolinis geresnis.

Reziumuodamas galiu drąsiai teigti, kad Diablo III savo pasirodymu padėjo tašką tam kas buvo, o į konsolių kontekstą įmestas „Diablo III Ultimate Evil Edition“ banaliai džiugina. Žaidžiant kompiuteriu, bent jau man buvo sunku suprasti ko nori Blizzard, o štai žaidžiant konsole tampa aišku, kad Diablo nebėra Diablo, o greičiau jau izometrinis Borderlands analogas, kuris neturi jokių pretenzijų į core slasherio karaliaus sosą. Ten dabar sėdi tokie fruktai kaip Path of Exile ar Demon’s Souls. Gal taip ir geriau.

Už apžvalgai suteiktą žaidimo kopiją dėkojame Topo centrui