Vos tik spėjau apsidžiaugti, kad iki tol bandyti 4x strateginiai žaidimai buvo ganėtinai lengvai perkandami, lyg tyčia į rankas gavau tą piktąjį (gilųjį) šio žanro variantą – „Age of Wonders 3“. Kaip galima atspėti iš skaičiuko „3“, žaidimas jau turi šiokią tokią istoriją. Iš tiesų, pirmoji ‚Age of Wonders“ dalis buvo išleista dar 1999 metais (tuo superiniu laikotarpiu, kai dienos šviesą išvydo visokiausi „Stronghold“, „Heroes 3“, „Morrowind“, „Gothic 2“ bei kiti panašaus kalibro žaidimai) ir iki tol susilaukė dar dvejų (trijų, jei trečiu laikysime trečiają dalį) žaidimų. Tiesa, patsai „Age of Wonders 3“ taip pat nėra labai naujas – „Steam“ sistemoje pasirodė dar šių metų kovo mėnesį, tad greitu metu turėtų žaidimui turėtų atšvęsti savo šeštojo mėnesio jubiliejų.
Pirmiausiai reikėtų pradėti nuo to, ką šis žaidimas siūlo. O siūlo tikrai nemažai. Pirmiausiai turime dvi istorines kampanijas, skirtas pagrindinėms, pasaulį valdančioms rasėms: žmonėms ir elfams. Kiekvienoje šių kampanijų imsimės valdyti atitinkančios rasės lyderius, turinčius savų motyvų. Štai, žmonės gryni fantastinio pasaulio komunistai (nors šitą teiginį sugalvojau visai juokais, berašydamas pagalvojau, kad tai savotiškai atitinka juos reprezentuojanti raudona spalva) siekiantys viską pajungti po vienu, pažangiu, brolišku bei draugišku stogu. Elfai, kita vertus, yra gryni konservatoriai „oldskūleriai“ ir teigia, jog „seniau viskas buvo geriau“. Apskritai, kampanija yra bene geriausias būdas susipažinti su žaidimu, nes būtent ten žaidėjui paaiškinami visi pagrindai.
Negalima nepaminėti ir trečiosios žaidimo kampanijos, kuri atkeliavo su šių metų, rugsėjo mėnesio 18 dieną pasirodžiusiu „Golden Realms“ papildymu. Pastaroji mums leis žaisti už linksmuosius hobitus, genačius į priešus šaudyti fejerverkus, tvoti alų ir kelti visų moralę. Apskritai, „Golden Realms“ pavadinimas puikiai atitinka savo turinį, kurį sudaro egzotiškos teritorijos (kaip tikra atgaiva, po monotoniškų pievų, galnų, sniegynų ir išdegintų žemių), egzotiški burtai ir kitokie dalykai. Tiesa, kaip ir daugelis kitų žaidimų papildymų, „Golden Realms“ su žaidimu susipažinusiems žaidėjams. Na, bent jau kampanija.
Tuomet turime visai pakenčiamą scenarijų pasirinkimą. Trumpiau tariant, scenarijai – kampanijos ir laisvo žaidimo mišinys, duodantis specifinius žemėlapius, su specifinėm sąlygom. Pavyzdžiui, „vienas prieš tris“. Minėtasis „Golden Realms“ taip pat įneša dar vieną, naują, „Kalno karaliaus“ rėžimą.
Galop, visuomet galima prastumti laiką atsitiktinai generuojamuose žemėlapiuose, kuriuose, kaip jau įprasta, galėsime pasirinkti norimą priešų kiekį, teritorijos dydį, sudėtingumą, žemynų išsidėstymo specifiką ir panašiai. Čia taip pat verta paminėti, kad prieš pradėdami žaidimą galėsime pasirinkti vieną iš kelių galimų rėžimų. Tai „imperijos statymas“, kuriame viską pradėsime nuo nulio, „kovos“, nuo pat pradžių duosiantis jau pastatytą miestą, kartu su stipriais kariais, „nuotykių“, leisiantį vienu metu valdyti kelis miestus, pastatytus skirtingose vietovėse, bei „paprastą“, kuris išlaisvins nuo pradinio miesto pastatymo atsakomybės.
Kitas, gal ne tiek įdomus ir svarbus, kiek, kaip čia pasakyti, PAGALIAU įvestas dalykas yra herojaus išvaizdos keitimas. Juk, pripažinkime, buvo ne vienas atvejis, kuomet turime patinkančią rasę, bet ją reprezentuojantis veikėjo portretas yra tiesiog atstumiantis. „Age of Wonders 3“ mums leidžia herojų išvaizdą keisti taip, lyg tai būtų koks nors „MMORPG“ žaidimas: šukuosenos iki stovėsenos.
Kad pradėjau apie herojus, pastarieji gali priklausyti kelioms skirtingoms rasėms: orkams, nykštukams, goblinams, žmonėms, elfams bei drakonžmogiams. Šalia to, kiekvienos rasės atstovas gali pasirinkti vieną iš kelių profesijų (druido, rūstaus karo lyderio, technologo ir pan), nuo kurių galėsime gauti atitinkamus karius, bei specializacijų (oro magija, ugnies magija, spartesnė miesto plėtra ir pan). Deja, visos profesijos ir specializacijos yra prieinamos visoms rasėms.
Pats žaidimo procesas bus ganėtinai draugiškas ir visai naujiems žaidėjams, kadangi čia bus paaiškinti visi pagrindiniai veiksmai. Negana to, likusioji (komplikuotoji) žaidimo mechanikų pusė taip pat integruota pačiame žaidime, taip vadinamoje „išminties knygoje“. Viena vertus, toks didelis informacijos kiekis gali priversti nusikeikti ir viską mesti į šoną, kita vertus – prireikus informacijos apie tam tikrą aspektą, nereikės ilgai jos ieškoti interneto platybėse. Na, bent jau kai kuriais atvejais. Na, o jei esate žaidę kokį nors „Warlock: Master of Arcane“, viskas bus dar lengviau ir suprantamiau: beveik identiškai pastarajam žaidimui, čia kelsime savo miesto populiaciją, taip didindami jos plotą ir nuolat statydami naujus pastatus, įkurdami naujas gyvenvietes, rinkdami galingas armijas, užkariaudami nepriklausomų padarų valdomas teritorijas, tobulindami savo herojus ir taip toliau.
Aišku, neišvengiamai rasime skirtumų. Vienas jų – žaidimo sparta. Lyginant su tuo pačiu „Warlock:Master of Arcane“, „Age of Wonders 3“ atrodo nepaprastai greitas. Galbūt todėl, kad kariams išlaikyti čia pakaks vieno pagrindinio resurso – aukso – ir stipresni herojai nereikalaus atsargesnio resursų gavybos planavimo (kai, pavyzdžiui, vienas herojus reikalauja ir aukso, ir maisto), galbūt todėl, kad pati karalystės teritorija plečiasi itin greitai ir praktiškai nėra jokio laukimo, kol atsiras naujos vietos, o gal, visgi, todėl, kad žaidimo mūšius galima automatizuoti (tai yra, pasirinkti, ar norime valdyti karius patys, ar leisti kompiuteriui sugeneruoti neva padaryta žalą ir pasakyti, kad laimėjome). Vienaip ar kitaip, tokia žaidimo sparta nepalieka to smagaus jausmo, kurį paprastai sukuria lėtai vystomas progresas.
Tačiau bene pats didžiausias žaidimo ypatumas yra kovos sistema. Jei kokiame „Warlocke“ veiksmas vyksta paprastai (tai yra, pulką karių reprezentuojantį vientą siunčiame kovoti prieš kitą vienetą, kartais atlikdami kokį nors papildomą, tam karių tipui unikalų veiksmą), tai čia viskas persikelia į atskirą mūšio lauką. Įdomiausia, jog priešą vienu metu galima užpulti net iš keliu pusių. Tai reiškia, kad jei šalia priešo pastatysime vieną armiją ir užpulsime su kita – mūšyje dalyvaus abi mūsų valdomos armijos. Ir tai nėra vien tik patogumas, praktiškai panaikinantis priešo nusekimino strategiją kitu, savižudišku armijų siuntaliojimu, bet ir turintis kitų taktinių galimybių. Mat žaidime galioja įvairūs puolimo („charge“), puolamo flanko, gynybos, matomumo lauko, atstumo bei kiti faktoriai, leidžiantys pasinerti į ženkliai gilesnį strateginį lygmenį. Maža to, žaidimo AI tikrai nėra visiškai bukas, tad žaidžiant net lengviausiu sudėtingumo lygiu, kartais galima išvysti tam tikrų triukų.
Ko gero, tai bus viena tų unikalių progų, kuomet prisikabinsiu prie žaidimo vaizdų. Tiksliau prie to, kad teritorijos atrodo labai vienodos ir monotoniškos, jose nematyti jokių ryškesnių kontrastų. O tai, savo ruožtu, daro žaidimą šiek tiek nuobodoku. Negana to, tuose blankiose teritorijose esantys objektai tarytum pasislepia, todėl kartais pasidaro sunku įspitrinti, kas ten tokio slepiasi.
Baigiant galima sakyti, kad nors „Age of Wonders 3“ tuo pačiu metu yra „dar vienas, 4x strateginis žaidimas“, visgi pasiūlo įdomų strateginį kovos aspektą ir apskritai yra ganėtinai gilus, atsižvelgiant į jau pačiame žaidime pateikiamos informacijos kiekį. Vieninteliu didesniu žaidimo minusu galima įvardinti tik jo spartą, kuri vietomis panaikina tą smagųjį lėto tobulėjimo jausmą.
