Ko gero, tuoj nustosiu džiaugtis, dėl pastaruoju metu mane pasiekiančių daugiau, nei „visai neblogų“ žaidimų, mat suveikia kažkoks nežinomas ironijos faktorius, atnešantis „mažiau, nei pusėtiną“ žaidimą. Šį karą tai „Tiestru“ – „dar vienas, kažką unikalaus bandantis pasiūlyti bokštelių gynybos – nepamirškime žodžio „strateginis“ – žaidimas“.

Nors „Steam“ platformoje „Tiestru“ pasirodė visai neseniai, iš tiesų rinkoje laikosi nuo kažkelinto 2013 metų mėnesio. O tai reiškia, kad žaidimui yra mažiausiai 10 ar 11 mėnesių. Taigi, nenaujiena. Nors prie amžiaus ir nevertėtų kabinėtis, tačiau nurodoma 2014 metų, rugsėjo 20-osios išleidimo data yra savotiškas melas.

Užbėgdamas įvykiams už akių, pasakysiu: žaidimas tikrai neturi nieko bendro, nei su „Dj Tiesto“, nei su garsiąja „Warlock“ serija. Čia „Tiestru“ vadinama piktoji, visą pasaulį apgaubusi tamsa, pagimdžiusi begalę piktų sutvėrimų, gyvenanti buvusiame Šviesos bokšte, dabar žinomam Tamsos bokšto vardu. Vienintelis išsigelbėjimas – išvaryti bokšte gyvenančią tamsą, atnešant šviesą. Deja, iki šiol to padaryti dar niekam nepavyko.

Kažkada jau minėjau, kad bokštelių gynybos žaidimams yra tiesiog privalu įvesti ką nors naujo. „Tiestru“ laikosi šios taisyklės ir giriasi net keliomis, potencialiai smegenis taškančiomis naujovėmis. Na, bent jau „ant popieriaus“. Bet, paprastumo dėlei, panagrinėsiu visus pagrinindinius žaidimo aspektus. Bent tuos, kuriuos išskiria patys kūrėjai.

Taigi, pirmiausiai turime „6 skirtingus efektus turinčius kristalus“. „Kristalai“ – įmantresnis bokštelių pavadinimo būdas. Iš tiesų, 6 skirtingi efektai tikrai nėra daug, kadangi vienas paprasčiausiai blokuoja priešų ėjimą, antras daro vieno tipo žalą, trečias sulėtina, ketvirtas renka resursus, penktas veikia kaip patobulinimas, kristalą paverčiantis žaibus laidančiu bokšteliu, o šeštas teleportuoja priešus atgal. Kaip jau minėjau, pastaruosius galima patobulinti, sujungiant vieną su kitu, bet nepamirštant prijungti prie bazės. Negana to, visus kristalus galima statyti dviem aukštais, kartais padarant įmantrų tiltą, pro kuriuo galėtu prabėgti priešai.

Tuomet matome „visišką gynybinių linijų dėliojimo laisvę“ ir „galimybę nukreipti priešus keliu, kuriuo norime“. Na, iš tiesų, šios „ypatybės“ tikrai nėra labai ypatingos – yra begalė kitų bokštelių gynybos žaidimų, kuriuose kelią statome patys. Apskritai, galimybę pačiam dėlioti gynybines linijas, kaip tik norime galima laikyti pagrindiniu visų bokštelių gynybos žaidimų šulu. Aišku, pasitaiko išsimčių, kuriuose gauname kelis skirtingus kelius, kelis jų paprasčiausiai užtveriame, o likusį tiesiog apstatome bokšteliais. Bet, vėlgi, net ir tose vietose paliekama vietos fantazavimui ir/ar išmonei.

Visa tai kiek ironiška, nes „Tiestru“ gauname itin mažą resursų kiekį, dėl kurio bokšteliai tampa deficitu. Neapsigaukite – visi žaidimo paveiksliukuose matomi statiniai greičiausiai pastatyti naudojant kažkokį „cheat‘ą“, duodantį milžinišką resursų kiekį, kurio paprastai tikrai nesurinktume. Maža to, žaidime resursus galime gauti tik dviem būdais: atlaikydami priešų bangą, arba surasdami kartkartėmis pasirodančią, itin mažą skrynutę. Dažniausiai pastarąją surasti būna sunkoka, vien todėl, kad bokštelių linijos užima ne daugiau nei 20% visos teritorijos. Taigi, jokių resursų už individualius priešus.

Kalbant apie priešus, pastarieji taip pat nepasižymi didele įvairove. Viso labo, rasime keturias orkų (pastarieji skirsis tik šarvų spalva) ir keturias vabalų rūšis, kurių vieni bus stipresni, bet lėčiau mirs, o kiti, priešingai, greitesni ir trapesni.

Neblizga ir pats žemėlapių dizainas. Nors jau antrajame lygyje galime žaisti mieste (supraskim, tai miestas, kuriame stovi bokštas, kitaip pats lygis, nepaisant jo įdomesnio dizaino, yra iškritęs iš konteksto), visi kiti lygiai yra daugiau indentiški: kažkokie griuvėsiai, kažkokios šventyklos liekanos ir pan. Turbūt čia pat tikrų paminėti tai, kad žaidime tėra 11 lygių.

Atvirai sakant, gal žaidimas būtų truputį, truputį daugiau, nei pakenčiamas, bet paskutinius vinis sukala lėtas ir nepaklusnus (tiesiog tragiškas) valdymas, bei visą žaidimą skambantis tas pats garso takelis (kurio net negalima išjungti).

Pabaigai galima sakyti, kad „Tiestru“ turi daugiau neigiamų, nei teigiamų dalykų. Tai: mažas bokštelių pasirinkimas, gynybinių linijų per visą teritoriją neleidžiantis išplėtoti resursų deficitas, toks pat mažas priešų kiekis, nuobodoki žemėlapiai, tragiškas valdymas bei daugiau nei nuobodus garso takelis. Žinoma, žaidimas turi ir teigiamų pusių: įdomi bokštelių pastiprinimo mechanika, juos sujungiant su baziniu kristalu, galimybė kristalus statyti dviem aukštais, bei laisvas bazės vietos pasirinkimas. Tačiau to tikrai nepakanka, kad „Tiestru“ būtų galima pilnai mėgautis.