Galbūt manėt, kad zombių tematika nebegalima sukurti nieko naujo ir visos idėjos jau išsemtos? Nieko panašaus! Draugiško kolegos (ir, tikriausiai „Humble Jumbo Bundle“?) dėka gavau išbandyti platformerį, kuriame teks nuolatos bėgti nuo, wait for it, zombių!

Padedant visą ironiją į šalį, turiu pripažinti, kad „Deadlight“ idėja man iš tiesų patinka. Juk, pagalvojus, tai lyg gaivaus oro gurkšnis, tarp visų pikseliuotų, į „NES“ laikus bandančių nukelti, arba paprastų animacinių platformerių. Jei anie yra daugiau linksmi bei nuotaikingi, tai šis – tamsus, niūrus ir brutalus.

Ko gero apie žaidimo istoriją kalbėti daug nereikia – juk visi zombių filmų ar žaidimų scenarijai yra beveik identiški vienas kitam: turime kažkokia zombių bacila (ar vaistais) užkrėstą pacientą, kuris netikėtai atgyja, kažkam įkanda, taip pradėdamas nesibaigiančia grandininę reakciją, privedančią prie 99% zombiais pavirtusios planetos ir likusį, išsibarsčiusį 1%, besistengiantį surasti kažkokią saugią vietikę. Pati žaidimo istorija taip pat pasakojama tuo pačiu, pabosti spėjusiu pieštiniu, beveik komikso pavidalu. Rimtai, nebuvo galima sugalvoti ko nors originaliau?

Visa laimė, kad zombiai žaidime yra buki it kaliošo aulas. Tai reiškia, kad jie tikrai nesugebės atlikti sudėtingesnių veiksmų, nei aklas durų trankymas, lavonų kramsnojimas, greitokas bėgimas ir susispietimas į vieną tašką, siekiant šviežios mėsos šaltinio. Ne, jeigu pastarieji būtų bent šiek tiek panašūs į „I Am Legend“ gyventojus, pagrindinis žaidimo herojui būtų ne pyragai.

Patį žaidimo procesą galėčiau vertinti dvejopai. Tai yra, vienu atveju tesinori sakyti „vau“, o kitu – mesti kompiuterį per langą. Viso to priežastis viena: „Deadlight“ buvo kurtas konsolėms, o dabartinė žaidimo versija yra paprastas „portas“. Kad ir kaip norėtųsi šį portą iškeikti, pradėsiu nuo „vau“ dalies.

O „vau“ yra labai paprastas. Štai, pats pagrindinis judėjimo veiksmas herojų paverčia beveik Supermenu, Džeimsu Bondu, Džonu Makleinu, nindžiutsu sensėjum, ar, mažų mažiausiai, visą gyvenimą parkourą praktikavusiu biču, kuris be vargo gali atsispirti nuo vienos sienos ir užsikabinti ant kitoje pusėje esančios platformos, čiuožti nuožulniais pastatų stogais, nušokti nesveikus atstumus, ar iš peties nuversti vandens pilną cisterną.

Nepaisant nežemiškos veikėjo jėgos ir ištvermės, žaidime vis tik palaikoma pati beviltiško bandymo išgyventi dvasia. Turbūt kyla klausimas, „o tai kaip su zombiais? Čia bus galimybė nuridenti pora galvų, padaryti „headshot‘ų“, ar pagrindinis veikėjas bus kaip tas eilinis bukaprotis, į kelionę pasiimantis tik filmavimo kamerą?“. Taip, čia iš tiesų galėsime pamosuoti kirviu ir paleisti vieną kitą kulką, tačiau bus atvejų, kuriais to daryti tiesiog neapsimokės arba bus fiziškai neįmanoma, tad liks vienintelė išeitis – skuosti, kiek tik „kojos leidžia“ (nepaisant savo jėgos, veikėjas visgi turi ištvermės rodiklį, kuris eikvojasi jam sprintuojant, mojuojant kirviu, besilaikant pasikabinus ir pan).

Galop, kai kuriais atvejais, nereikalingų persekiotojų galima atsikratyti išnaudojant aplinkoje esančius objektus: nuvilioti ant elektros srovės (dar vienas įdomus žaidime esantis dalykas – galimybė arčiau esančius zombius prisišaukti, tačiau, ironiškai, veikėjas negali pro juos praslinkti neišgirstas), nuleisti ant galvų mašinų keltuvą ir t.t. Aišku, neišvengiamai nutiks taip, kad vienas – kitas zombis sugebės pagriebti apsiausto skverną. Bet ir tuo atveju, juos beveik visuomet galėsime nustumti į šalį. Kitu atveju – trys įkandmai ir viską kartojame nuo artimiausio atskaitos taško.

Padedant pačio žaidimo proceso dalykus į šalį, prie „vau“ taip pat galėčiau priskirti žaidimo grafiką. Tikrai nenutuokiu, kiek ten ko pasikeitė ir kiek ko pasiliko, kai žaidimas buvo „portinamas“, bet mano akimis viskas atrodo puikiai. Lyg aš kada labai kabinėjausi prie grafinės pusės. Visgi, visos tamsios vietos, šešėliai, apšvietimai, padeda sukurti tą puikią postapokaliptinę atmosferą.

Na, o visi labiausiai nepatikę dalykai, išplaukia iš minėto „portinimo. Ar bent vienas ir pats pagrindinis. Taigi, pirmiausiai jaučiu pareigą iškeikti automatinį saugojimo procesą (ir rankinio nebuvimą). Tai reiškia, kad kitą kartą įsijungęs žaidimą esu priverstas pradėti nuo tos vietos, kurią man parinko pats žaidimas, ne kurią pasirinkau pats. O tai atitinkamai priveda prie jau praeitų vietų kartojimo.

Kita, pati didžiausia problema, yra tai, kad žaidimas nepritaikytas prie klaviatūros. Pabandykit vienu metu laikyt įspaudę „E“, „Shift“ ir laiku suspėti suspaudyti kairįjį „Ctrl“ (nes dešiniojo žaidimas nepripažįsta). Gal tai ir nebūtų taip blogai, jeigu veiksmus būtų galima sužymėti pačiam, bet atsidarius meniu ir ten pamačius „Xbox“ pultelį tesinori daryt „/facepalm“. Apskritai, dauguma veiksmų žaidime veikia „kaip ir“ be priekaištų, bet didžiausią problemą kelia ridenimasis. Net ten, kur užtenka pašokti ir ridentis, 9 iš 10 atvejų, tas veiksmas nebus atliktas, nepaisant maigomo klavišo.

Neneigsiu, „Deadlight“ yra tikrai geras platformeris, turintis smagų veikėjo valdymą, įtraukiančią zombinę atmosferą, bei kietą šokinėjimą pastatų stogais. Bet tik tuo atveju, jeigu a) turite „Xbox“ (ar kokį atitinkamą?) valdymo pultelį, b) be galo lanksčius ir ilgus pirštus, c) nemažas kantrybės atsargas.