Kažkada pasirodė tokie žaidimai kaip Quake ar Unreal Tournament ir visi sakė OooooOOOoooOO! Rocket jump‘ai, headshot‘ai su raila išlėkus iš portalo, besisukant šuolyje ir šaunant pro 4 pikselių didumo plyšį tarp lubų ir laiptų. Buvo tokie reikalai ir jie apibrėžė to meto šaudykles. Šiandien mados kitos ir atrodė tie laikai niekada nebegrįš, nes žaidimai tendencingai paprastėja (ne prastėja). Žaidimai tapo kitokie ir tai yra natūrali evoliucija. Juk kažkada pasirodė „Angry Birds“ ir nors senieji geimeriai jo nesuprato, milžiniška minia žmonių sakė OOooooOOOOoooOO!
Jau tuoj bus 20 metų kaip aš visą tai stebiu iš šalies ir su kiekviena diena vis labiau suvokiu paprastą dalyką. Aš labai norėčiau, kad naujieji žaidėjai ir žaidėjai iš tų laikų kažkada atrastų susikirtimo tašką. Erdvę kurioje galėtų geriau pažinti kitokius žaidimus nei jie yra pratę ir įvertinti jų privalumus. „Lovely Planet“ arba Miela Planeta galėtų būti ta vieta. Awww…
Neapsigaukite žiūrėdami į paveikslėlius. Mieloji planeta iš ties miela ir minimalistinė. Paprastas ir švarus lygių dizainas kažkuo labai primena kultinį Katamarį. Mhm… Tiesą sakant Lovely Planet lygiai taip ir atrodo it pro juos būtų praūžęs jaunasis princas su savo Katamariu ir surinkęs viską kas nereikalinga. Kas liko? Keletas skelbimų, pora medžių ir kvadratiniai žmogučiai. Tamsiai mėlyni yra geri. Raudoni blogi, tad juos reikia nušauti.
Tiek to mielumo. Visa kita žaidime brutalu. Lovely Planet tai kažkas apie 80 žaidimo lygių, kurių kiekviename žaidėjas pasmerkiamas kovoti su savimi, pele, laiku ir troškimu viską mesti. Visa žaidimo esmė atrodytų gan paprasta. Kuo greičiau prabėgti per lygį pakeliui nukaunant visus blogiukus ir nepaliečiant nė vieno geriečio. Paprastai tam pakanka 10 sekundžių + – akimirka, kita. Skamba žiauriai paprastai, bet čia pat privalu pridurti. Jei pirmuosius kelis lygius praskriesite su vėjeliu, vėliau pastebėsite, kad lygį įveikiate tik iš kokio dešimto karto. Ar penkiasdešimto. O gal prie kažkurio iš jų praleisite gerą pusdienį ir patys paskaičiuokit kiek bandymų į jį tilpo. Nes Lovely Planet yra velnioniškai sunkus žaidimas, kurio sudėtingumas maksuojamas iš Angry Birds pasiskolinta progresija.
Turiu galvoje tai, kad kiekvienas lygis yra tarsi galvosūkis. Kiekvienas žingsnelis, kiekvienas pelės paspaudimas čia svarbus. Kiekviena ne laiku ar kreivai paleista kulka gali būti pikta lemianti. Vos per dešimt sekundžių žaidėjas turi pradėti savo bėgimą, pasukti už kampo, nukauti už dviejų geriečių tūnantį blogiuką, išsisukti nuo kito blogiuko paleistos kulkos, prigauti ir sunaikinti ore skriejantį obuolį kol šis neperkrovė lygio, išsisukti nuo antros minėto blogiuko kulkos, užlipti ant šuolio platformos, šuolyje apsisukti ir nukauti antrą blogiuką, tada atsisukti, nusileisti ant čia pat išnyksiančios platformos, pašokti, prigauti dar vieną obuolį ir pasidžiaugti, kad trečdalis lygio įveikta. Nes šį trečdalį jau išmoko. Belieka viską sėkmingai pabaigti, bet kaip tai padarysi, kai žaidimas reikalauja preciziško tikslumo?
Darysi, darysi ir padarysi. Pusė žaidimo lygių yra įveikiami pirmu bandymu, dažnu atveju „per fuksą“, bet dėl to pergalė netampa mažiau maloni. Kita pusė — juodas grind‘as. Tai lygiai kurių nepavyko įveikti „per fuksą“ ir todėl žaidėjas vertas mokytis. Galvoti, planuoti, skaičiuoti ir preciziškai tiksliai vykdyti savo sumanymą. Šioje vietoje labai svarbu ir tai, kad daugelyje žaidimo lygių yra daugiau nei vienas sprendimas. Šen bei ten, kūrėjai tyčia ar per klaidą yra palikę peršokamų sienų, slaptų praėjimų ir kitokių smagybių, kurios leidžia „exploitinti“ galvosūkį tiesiog apeinant jį aplinkui. Žinoma, tai irgi veikia ne visada. Matote, jei lygis įveiktas, bet jame pražiopsotas bent vienas priešas, rezultatas nėra įskaitomas.
Rezultatas… Pagrindinis žaidimo variklis. Čia jau grynai „Angry Bird‘iška“ situacija. Kaip jau minėjau, dalis žaidimo lygių yra įveikiami „lengvai“. Taip, gali tekti žūti. Gali tekti žūti dešimtis kartų, bet kadangi lygiai trumpi, tai nesėkmės atveju jie perkraunami akimirksniu. Visa tai labai primena „Angry Birds“ kai jau paleidęs pirmą varną žinai, kad fail‘inai. Tuomet spaudi restart ir bandai dar kartą — nudauži visas kiaules ir ką? Pamatai rezultatą, vieną žvaigždutę ir supranti, kad lygis dar nepereitas. Lygiai taip pat veikia ir lengvieji „Lovely Planet“ lygiai. Gauti vieną žvaigždutę lengva, bet tai ne rodiklis. Žaidimo dinamika ir beprotiškų įgūdžių reikalaujantys iššūkiai savaime privers jus norėti daugiau ir drožti, drožti, drožti iššūkius kol paskaus riešas.
Štai taip ir paminėjau tą vienintelį ir ryškų žaidimo trūkumą — riešus. Kad ir koks iš pažiūros taikus ir nekaltas šis žaidimas, bet jis tikrai nebus gailestingas jūsų pirštams ir riešams. Net jei žaidimui naudosite geras „gaming grade“ peles, visi piruetai kuriuos žaidimas privers jus atlikti, tikrai paliks savo pėdsaką. Tiesa sakant aš jau ir nebepamenu kada paskutinį kartą žaisdamas buvau tiek įsitempęs, kad sėdėčiau ant pat kėdės krašto ir karštligiškai spausčiau pelę. Ko gero tai buvo dar tais laikais, kai po dienos darbų, vietiniam lan‘e kaldavom Quake. Senai pamirštas jausmas, džiaugiuosi, kad kažkas jį grąžino.
