„Kemco“ – tai viena iš tų retų žaidimų kompanijų, kurios nepaisant to, kad gyvuoja daugiau nei 20 metų, yra nepriklausomos nuo kitų žaidimų kūrėjų ar leidėjų, bet ir toliau bando sėkmingai užkariauti rinkas sava produkcija. Ir kas keisčiausia, visai jiems tai daryti sekasi neblogai! Štai „Kemco“ šiai dienai galima drąsiai vadinti 2D stiliaus JRPG lydere išmaniuosiuose nešiojamose įrenginiuose. Ir ne vien dėl skaičiaus, bet dėl šių žaidimų kokybės! Taip, gal tik, kas antras šios kompanijos žaidimas tikrai vertas dėmesio, bet net toks santykis lemia, kad dauguma JRPG gerbėjų pirmiausia asocijuoja šį žanrą būtent su „Kemco“ vardu.

Žinoma, apie tai pasakoju nebe priežasties. Būtent apie šios kompanijos eilinį kūrinį – „Symphony of Eternity“, kai kuriose platformose žinomą su „RPG“ priešdėliu savo pavadinime, šį kartą papasakosiu.

Kaip ir daugumos JRPG taip ir šio žaidimo veiksmas nukelia mus į kažkokį Fantasy stiliaus pasaulį, pilną įvairiausių blogų padarų, mielai kramsnojančių arba bent bandančių nudaigoti kažkur kely nuklystančius kaimų, miestų bei pilių gyventojus. Žinoma, taip pat čia sutikti ir tokių, kuriems herojaus gyvenimas yra matyt svarbiausia egzistencijos priežasties, nes apart to daugiau, atrodo šie personažai nesugeba nieko veikti…

„Symphony of Eternity“ tokie personažai iš esmės yra du – kietas vyrukas, vardu Kreist, bei labai senas golemas, vardu Dautaru. Abu jie ieško kažkokio legendinio ginklo keistu pavadinimu Regratlute, galinčio išpildyti taip pat norą. Deja, abu herojai nežino kur būtų galima rasti šį nuostabų daiktą, todėl klaidžioja nuo vieno miesto iki kito, pakeliui vykdydami gyventojų užduotis bei ieškodami jiems reikalingos informacijos. Bet vieną dieną visai netikėtai jie sutinka gražią merginą Laishutia, apsuptą pabaisų. Žinoma, herojai ją išlaisviną, o ši šiek tiek netikėtai jiems, pasisiūlo prisijungti prie nuotykių ieškotojų kolektyvo. Būtent tai suteikia naujo impulso Regratlute paieškoms, nes pradeda aiškėti, kad dar tame pačiame pasaulyje kažkas bando naudoti blogio jėgas norėdamas gauti kiek galima daugiau valdžios.

Apie tolimesnius įvykius aš nepasakosiu, nes juk spoilerių niekas nemėgsta. Pasakysiu tik tiek, jog nepaisant to, jog kai kuriuos istorijos pasakojimo elementus nesunkiai galima nuspėti, tačiau yra ten nemažai ir to, ko atspėti greičiausiai nepavyks. Kartais kai atrodo jau žinai, kas bus, nutinka kažkas, kas visiškai pakreipia istoriją 90% laipsniu kampu ir anksčiau dėstytos vertybės tampa nebetokios svarbios. Pasakojime galima rasti tiek ir baimės, meilės, drąsos, neapykantos, draugystės elementų, kas iš esmės ir yra pagrindiniai gero pasakojimo elementai, pritraukiantys dėmesį.

Nors „Symphony of Eternity“ ir neparemtas kažkuriuo „RPG Maker“, o naudoja nuosavą, bet turi nemažai panašumų su šio žaidimų varikliuko pagalba sukurtais kūriniais, naudojančiais vien tik 8-bitų grafiką bei daugybę tekstinių dialogų. Kodėl taip yra, atsakyti į klausimą nėra sunku. Tereikia prisiminti žaidimo kūrėjos „Kemco“ istoriją. Pastaroji savo veiklą pradėjo NES konsolėje taip pat su JRPG žaidimais, o „RPG Maker“ įkvėpimo sėmėsi būtent iš klasikinių RPG kūrėjų!

Kaip ir daugumoje JRPG žanro atstovų taip ir „Symphony of Eternity“ kovojama ėjimų pagalba. Per kiekvieną ėjimą kiekvienas herojus gali panaudoti kokį nors daiktą (pvz. vaistinėlę) arba smūgiuoti pasirinktam taikiniui. Kuo herojus(-ė) greitesnis(-ė) tuo greičiau ateina jo eilė kažką atlikti. Tas pats galioja ir priešams.

Gaila, bet „Symphony of Eternity“ pasaulyje nėra galimybės išmokti daug kovos būdų. Nors esančių ir pakanka, bet po
kurio laiko pradeda pabosti, nes dažniausiai kiekvienas veikėjas naudojasi tik vienu būdu. Panašiai ir su ginkluote – nėra daug galimybių surasti ištobulinti kažką unikalaus.

Kiekvienas veikėjas turi įgūdžius, kurie gali būti gerinami nuopelnų taškų pagalba, arba įsigyjami kartu su rastomis arba nusipirktomis tabletėmis. Greičiausiai dėl minėtos įgūdžių įvairovės trūkumo, nėra lengva naudotis šiomis dviem galimybėmis – tablečių nėra daug, o taškų reikia išleisti nemažiau 10, kad pajusti kažkokį matomesnį skirtumą. Be to, turint galvoje, kad žaidime naudojama sistema, kuomet veikėjai gali laikinai pasikeisti žaidimo eigoje, gali nutikti taip, kad svarbiausiu metu nebus galima kaip pasinaudoti norimais ištobulintais įgūdžiais.

„Symphony of Eternity“ yra vienas iš tokių žaidimų, kur nejučiomis bežaisdamas pagalvojau, kaži ar dar ilgai teks laukti, kol atsiras normalesnių būdų valdyti veikėjus išmaniuosiuose lietimui jautriuose įrenginiuose. Bakstymas pirštu ekrane, kad judėtų veikėjas, nėra pats patogiausias judėjimo būdas. Tuo labiau, kad ne visada valdomas personažas sugeba nueiti teisingai nurodytus atstumus, kur nors „nepasiklydęs“! Bet kitavertus, man teko matyti ir dar daug baisiau valdomų kitų žaidimų, todėl tai ką mačiau „Symphony of Eternity“ galiu vadinti „patenkinama“.

Ar šis „Kemco“ kūrinys vertas dėmesio? Neabejotinai taip! Ar jį rekomenduočiau visiems? Ne! Kodėl? Nes „Symphony of Eternity“ ir geras žaidimas, bet jis nėra toks kūrinys, kuris būtų lengvai
„suvirškinamas“ kiekvienam dėl tam tikrų techninių sprendimų, bet, kita vertus, šis žaidimas siūlo net apie 15 tikrai nenuobodžių valandų.