Pertvarka

Neprieštaraučiau, jei „MachineGames“ imtųsi kurti „Doom 4“. Švedų studija modernizavo „Wolfenstein“ seriją taip, kaip tai prieš trejus metus turėjo būti padaryta su „Duke Nukem“. Williamas „B.J.“ Blazkowiczius iš karikatūros pavirto asmenybe ir nustojo būti vienintele šalutinių veikėjų egzistavimo priežastimi, pasaulis įgijo platų istorinį, kultūrinį ir politinį kontekstą, lygių dizainas peržengė žanro ribas ir tapo kompleksiškesnis, o „id Tech 5“ variklis suteikė beprecedentį malonumą šaudyti ginklais – dažniausiai dviem iškart. Keisčiausia, kad po viso šio kapitalinio remonto vis dar žaidžiasi kaip senas geras „Wolfenstein“.

Ir šiek tiek kaip „The Chronicles of Riddick: Escape from Butcher Bay“, tiesą sakant.

„MachineGames“ darbuotojai pasinaudojo „Starbreeze“ studijoje įgyta patirtimi. Ir kodėl gi ne? Jos pažymių knygelėje nei vienos prastai įvertintos šaudyklės. „The Chronicles of Riddick: Escape From Butcher Bay“. „The Darkness“. „The Chronicles of Riddick: Assault on Dark Athena“. „Syndicate“ buvo tik neblogas, ne visai ankstesnių darbų lygio, bet „Wolfenstein: The New Order“ kolektyvas prie jo jau nedirbo. Jei patiko anksčiau išvardintos „Starbreeze“ šaudyklės, patiks ir debiutinis „MachineGames“ žaidimas.

Panašumų į juos daug. Ypač į „The Chronicles of Riddick“. Pradedant nereikšmingais, tokiais kaip ginklų meniu ir priedangos sistema, baigiant išties fundamentaliais, tokiais kaip padidintas dėmesys siužetui ir persipinantys šaudymo, sėlinimo, aplinkos tyrinėjimo bei kalbėjimosi su veikėjais segmentai. Prieš penkerius metus išleistas „Wolfenstein“ siūlė visa tai ir dar daugiau, bet buvo per mažai panašus į ankstesnius serijos žaidimus, kad galėtų patikti jų fanams, ir per daug neišbaigtas, kad galėtų konkuruoti su kitomis šaudyklėmis.

Užuot mėginęs išrasti seriją iš naujo, kaip tai kėsinosi padaryti jo pirmtakas, „Wolfenstein: The New Order“ ją restauruoja, išsaugo kertinius jos bruožus ir praturtina juos savybėmis, kurių iš šiuolaikinių šaudyklių įpratę tikėtis žaidėjai. Už paveikslų vis dar slepiasi lobiai, šunų maistas vis dar atstato sveikatą, o mechanizuoti nacių kareiviai vis dar kelią didžiausią pavojų, tačiau „Wolfenstein: The New Order“ labiausiai žavi ne tradicijų puoselėjimu. Žaidime nėra jokio tinklo režimo, tik vieno žaidėjo kampanija, bet ji pranoksta viską, ką „MachineGames“ darbuotojams yra pavykę nuveikti „Starbreeze“ studijoje.

„Wolfenstein: The New Order“ yra ilgas. Ilgesnis už „The Darkness“ ir abi „The „Chronicles of Riddick“ dalis. Jam įveikti prireiks bent tuzino valandų. Svarbiausia, kad tai pasiekta be atviro pasaulio, dėl kurio žaidžiant minėtąsias šaudykles tekdavo nemažai pavaikščioti pirmyn ir atgal, kaip, beje, ir žaidžiant 2009-tųjų „Wolfenstein“. „MachineGames“ lygių struktūrą pasiskolino iš „Digital Extremes“ sukurto „The Darkness“ tęsinio. Kampanija sudaryta iš 16 atskirų misijų. Tarp jų sugrįžtama į centrinę būstinę, Kreisau pasipriešinimo vadavietę, kurioje galima bendrauti su veikėjais, vykdyti jų užduotis ir netgi sužaisti „Wolfenstein 3D“. Būtent čia daugiausiai sužinojau apie naująją pasaulio tvarką.

Buvau apstulbęs ne mažiau nei patsai Blazkowiczius. Alternatyvioje „Wolfenstein: The New Order“ tikrovėje Antrasis pasaulinis karas nesibaigė Hirosimai ir Nagasakiui pavirtus radioaktyviomis dulkėmis. Tai apskritai niekada neįvyko. Padedamas paslaptingų jėgų, kurių kilmės paieškos yra vienas pagrindinių žaidimo tikslų, Trečiasis Reichas per rekordiškai trumpą laiką padarė rekordiškai didelę technologinę pažangą.

Žaidimui prasidedant 1946-aisiais, Karališkosios britų oro pajėgos išvestos iš rikiuotės, Maskva skendi liepsnose, o iki Sovietų Sąjungos kapituliacijos likęs pusmetis. Sąjungininkai deda paskutines viltis į Baltijos jūros pakrantėje stovinčios pilies šturmą. Juos domina ne vien ten esantis mokslinių tyrimų centras – čia dirba staigaus nacių technologinio progreso kaltininkas generolas Wilhelmas Strasse. Jo mirtis – būtina pergalės sąlyga. Blazkowicziaus būriui pavyksta prasiskverbti į tvirtovės gilumą, bet įvykiai pakrypsta netikėta linkme ir jis patiria sunkią galvos traumą. Atsipeikėja jau nebe pilyje ir jau nebe 1946-taisiais. Kol Blazkowiczius vegetavo nuošalioje psichiatrinėje ligoninėje, atėjo 1960-tieji. Karas baigėsi. Sąjungininkai pralaimėjo. Pasaulyje įsigalėjo Trečiasis reichas. Liverpulio ketvirtukas pasivadino „Die Kafer“ ir uždainavo vokiškai.

Alternatyvūs 1960-tieji išvadavo kūrėjus nuo būtinybės laikytis įprastų Antrojo pasaulinio karo normų. Jų, įpainiodami fantastines technologijas, mistines galias ir paranormalius reiškinius, nepaisė ir ankstesni frančizės žaidimai, tik nei vienas jų nebuvo visiškai išsižadėjęs Antrojo pasaulinio karo tematikos. „Wolfenstein: The New Order“ pasaulis įdomus ne tik tuo, kad vyksta neįprastu serijai laikotarpiu, bet ir tuo, kaip tas laikotarpis skiriasi nuo realiai egzistavusio.

Nugalėjusi Sąjungininkus, nacistinė Vokietija atsigręžė į savo pačios partneres – prisijungė fašistinę Ispaniją, pasalūniškai užpuolė ir aneksavo Italiją, o Japonija galiausiai tapo tokia pačia marionetine valstybe kaip ir Kinija. Trečiasis reichas, žinoma, suklestėjo. Per Oderio upę ir Gibraltaro sąsiaurį buvo nutiesti gigantiški tiltai; Berlyno centre, šalia slaptosios policijos būstinės, išdygo monumentalaus dydžio panteonas; Londone pastatyta ne mažiau kolosali aviacijos ir robotikos tyrimų bazė, iš kurios rengiami nuolatiniai turistiniai skrydžiai į Mėnulį. Iš kur visa tai žinau? Daugiausiai iš įvairiose vietose surastų laikraščių iškarpų, tačiau anaiptol ne vien iš jų. Daug įdomių faktų apie „The New Order“ pasaulį akis į akį ir per laiškus atskleidžia patys jo gyventojai, taip pat muzikos įrašų, ginklų, priešų, asmenybių, pastatų, įstaigų, vietovių aprašymai. Retsykiais gali net pamiršti, jog žaidi „Wolfenstein: The New Order“, o ne kokį nors „Deus Ex: Human Revolution“.

Pats žaidimo siužetas, tiesa, nėra kuo nors įsimintinas ar išskirtinis. Tai, ką perskaičiau, buvo įdomiau už tai, ką pamačiau. Dar viena istorija apie gėrio ir blogio kovą, jos fone įsiplieskusią meilę, pasiaukojimą vardan kilnaus tikslo. Spalvingos veikėjų asmenybės intrigavo kur kas labiau nei įvykiai, kuriuose jie dalyvavo.

Žaidimas prasideda silpnai, nuo nepakenčiamai suvaržytos ir tipiškai surežisuotos pirmosios misijos 1946-taisais. Išskyrus kopimą aukšta pilies siena, pro langus šaudant naciams, nostalgišką pasivaikščiojimą jos koridoriais ir mažai ką keičiantį siužetinį pasirinkimą tarp dviejų personažų, nieko įspūdingo neįvyksta.

Nuo antrosios misijos „Wolfenstein: The New Order“ pradeda keistis gera. Mažiau nurodinėjama, ką, kaip ir kur daryti, atsiranda daugiau galimybių pačiam pasirinkti taktiką, akį traukia nematyti retro futuristiniai ginklai ir priešai. Siūloma naudotis žemėlapiu, bet jo niekada neprireikia – lygių išplanavimas per daug linijinis, kad juose būtų įmanoma pasiklysti. Vis tik jie nėra ankšti. Atidžiau paieškojus, galima atrasti nemažai šalutinių praėjimų bei slaptaviečių. Pasitaiko galvosūkių, bet jie nesudėtingi, dažniausiai išsprendžiami lazerinio pjautuvo pagalba. Juo galima perpjauti grandines, išdeginti tvorose norimo dydžio ir formos angas. „Wolfenstein: The New Order“ nesiliauja stebinti iki pat pabaigos. Kartais tai netikėtai surastas naujas ginklas ar seno patobulinimas, kartais bosas, kartais mini žaidimas, kartais vietovė, nenumatytas siužeto vingis ar jaudinanti iš kurio nors personažo nugirsta istorija. Visada – šaudymas. Juk, galų gale, tai „Wolfenstein“.

„Wolfenstein: The New Order“ nėra toks uraganiškai greitas kaip „Return to Castle Wolfenstein“, bet dėl to tikrai ne mažiau smagus. Stipresni ginklai trupina sienas, nuraukia galūnes. Beveik visais ginklais leidžiama šaudyti dviem vien metu. Nesvarbu, tai du pistoletai, lengvieji kulkosvaidžiai, snaiperio ginklai ar šratiniai šautuvai. Visi jie turi po du šaudymo režimus. Priešai, kurių čia didžiulė įvairovė, daugiau patrankų mėsa negu rimti oponentai, tačiau būtent tai ir dovanoja tą lengvą nerūpestingumo pojūtį. Rimčiau pasipriešina tik visokie robotai. Jie šarvuoti ir aprūpinti moderniausiu arsenalu. Veikdami išvien su eiliniais pėstininkais, mechanizuoti priešai gali pridaryti rimtų problemų.

Nors ir vyksta alternatyviuose 1960-uosiuose, „Wolfenstein: The New Order“ atrodo panašiai kaip kiti šį laikmetį pasirinkę žaidimai, tokie kaip „The Bureau: XCOM Declassified“. Tai antrasis „id Tech 5“ varikliu sukurtas žaidimas. „Xbox 360“ versija atkeliauja net keturiuose DVD. Pirmasis skirtas instaliacijai, likę trys – pačiam žaidimui. Kitų diskų, išskyrus pirmąjį, instaliuoti neleidžiama. „id Tech 5“ variklio naudojamoms virtualiosioms tekstūroms, kurias pati „id Software“ vadina mega tekstūromis, reikia didelio atminties kiekio ir jos pralaidumo, kuo „Xbox 360“ jau seniai nebepasižymi, tad tokios priemonės iš dalies suprantamos. Tik ne vienas niuansas. „Rage“ instaliacijos nereikalavo, ir tai baigėsi per lėtai užkraunamomis tekstūromis. Bėda neišsispręsdavo net ir instaliavus visus žaidimo diskus. Nepaisant to, kad vienas DVD instaliuotas į kietąjį diską, o kitas – visuomet ūžia diskasukyje, „Wolfenstein: The New Order“ vis vien susiduria su identiškomis tekstūrų neužkrovimo problemomis kaip ir „Rage“. Net ir viskam užsikrovus, kai kurios tekstūros taip ir lieka žemos rezoliucijos.

Lyginant su naujos kartos konsolėms ir asmeniniams kompiuteriams skirta versija, žaidimas „Xbox 360“ konsolėje naudoja žemesnės raiškos tekstūras ir paprastesnį apšvietimo modelį, atkuria mažiau dalelių efektų ir atspindžių, ne taip tikroviškai atvaizduoja vandenį bei kitus skysčius, apsieina be vaizdo filtrų. Be to, pats vaizdas kartais nesiekia 720p (1280×720) raiškos – rezoliucija kinta pagal apkrovą. „Wolfenstein: The New Order“ šioje konsolėje galėjo atrodyti geriau, ypač foniniai aplinkos objektai, jei būtų veikęs ne 60, bet 30 kadrų per sekundę greičiu. „MachineGames“ teigimu, šiuo metu „id Tech 5“ gali veikti tik tokia kadrų kaita. Ir veikia. Neatsikalbinėdamas. Per visą kampaniją pajutau vos kelis sulėtėjimus.

Stabili ir aukšta kadrų kaita turi savų privalumų. „Wolfenstein: The New Order“ pasižymi nepriekaištingai jautriu ir tiksliu valdymu – tokiu, kokį gali turėti tik didesniu negu 30 FPS dažniu veikiantys žaidimai. Priedangos sistema taipogi veikia idealiai. Užkliuvo tik du dalykai. Pirma, norint paimti amuniciją, reikia kaskart paspausti mygtuką. Tarsi kiekvieną sykį dvejočiau, ar man reikia daugiau šovinių. Aišku, kad reikia! Amunicija turi būti paimama automatiškai, kaip visose moderniose šaudyklėse be inventoriaus vadybos. Antra, iššaukti ginklų meniu langui naudojamas tas pats mygtukas kaip ir svaidyti granatoms – palaikai jį ilgiau, išsiskleidžia ginklų meniu, palaikai trumpiau – švysteli granatą. Kartais užuot padaręs viena, padarai kita. Turbūt nė nereikia sakyti, kad intensyvių susišaudymų metu, nuo kurių žaidimas tiesiog irsta per siūles, tokie nesusipratimai gali baigtis tragiškai. Bet tik žaidžiant aukščiausiu sudėtingumo lygiu.

„Wolfenstein: The New Order“ lengvas. Net ir retai su pirmo asmens šaudyklėmis susiduriantys žaidėjai turėtų nebijoti rinktis vidutinio sudėtingumo lygio. Sunkumą, tarp kitko, leidžiama bet kuriuo metu pasikeisti. Priešai neišnaudoja kiekybinės persvaros, prastai koordinuoja veiksmus, kaunasi padrikai, neadekvačiai reaguoja į žaidėją. Aukštesniais sudėtingumo lygiais jie pavojingi tik tuo, kad savo atakomis padaro daug daugiau žalos („Uber“ atveju – 2,5 karto daugiau). Priešai gali po truputį nualinti žaidėją – gyvybės atsistato tik iš dalies. Specialūs gebėjimai, prieinami atlikus tam tikrus veiksmus, suteikia naujų įgūdžių ir pagerina kai kurias charakteristikas, tačiau yra visiškai nebūtini.

Daugelį misijų juokais paverčia galimybė jas įveikti slapstantis. 1981-ųjų „Castle Wolfenstein“ buvo vienas pirmųjų sėlinimu paremtų žaidimų, tad nenuostabu, jog kūrėjai panoro pratęsti šią tradiciją. Misijos, kuriose reikėjo daug slapstytis, buvo vienos geriausių žaidime. Jos būtų patikusios dar labiau, jei pistoletas su duslintuvu nebūtų turėjęs snaiperio ginklui prilygstančio efektyvaus nuotolio. Pistoletu galima nesunkiai pataikyti į už pusės žemėlapio stovintį priešą. Jų nuo kulkų nepasaugo net plieniniai šalmai, ką jau kalbėti apie uniformas. Lavonai greitai išnyksta. Priešai savo bičiulių nepasigenda. Svarbiausia kuo greičiau neutralizuoti karininkus, galinčius išsikviesti pastiprinimą.