Nežinau, ar pastaruoju metu iš tiesų pagausėjo prastų žaidimų, ar tiesiog, paragavęs geresnių (kartu ir blogesnių) pradėjau susidaryti šiokį – tokį snobišką „skonį“, bet šiuo metu retas žaidimas kuo nors sugeba nustebinti. Štai, kad ir šis „Bloodbath“. Iš greito žvilgsnio, žaidimas gali pasirodyti šiek tiek daugiau nei pakenčiamas, kol nepamatome, kas slepiasi viduje. Visai kaip su tais prie bažnyčių pardavinėjamais saldainiais, kurių įpakavimas traukte traukia akį, bet viduje randame kažkokį neaiškų cukraus ir vandens mišinį. Žinoma, pirmiausiai reiktų papasakoti plačiau apie patį žaidimą.

„Bloodbath“ – kelių žaidėjų kovos arena, skirta žaisti tinkle. Žaidimu taip pat galima mėgautis ir vienam žaidėjui. Jei mėgavimusi laikytume praktikos kovas, visąlaik vykstančias toje pačioje arenoje. Nei daugiau, nei mažiau. Visas žaidimas apsiriboja savo kovotojo pasirinkimu ir snukių spardymu, vienoje iš kelių skirtingų arenų, per tam tikrą laiko tarpą. Deja, kaip ir visai eilei kitų „indie“ žaidimų, „Bloodbath“ žaidimo tinkle idėja nelabai teišdegė – mažas reklamos kiekis, atbaidanti grafika (nors manes, asmeniškai, grafinis lygmuo beveik nekaso, skaitant forumus kartais stebina žmonių gausa, kuriems pagrindinis aspektas yra „PS2“ laikų lygio vaizdai, ne pačio „geimplėjaus“ elementai), bei dar keletas dalykų, apie kuriuos papasakosiu truputį vėliau, paliko serverius tuščius, be jokios galimybės išbandyti didžiąją žaidimo dalį (nepaisant to, kad prie žaidimo prirašyta „Single player“), apie kurią galiu tik papasakoti.

Tai – įvairios arenos. Žinoma, žaidimas būtų be galo, be krašto nuobodus (jei jį apskritai išeitų pažaisti), turėdamas tik vieną besikartojančią areną, tad kūrėjai sugalvojo keletą kitokių paįvairinimų: 3 prieš 3 objektų dominavimas, karučio stūmimas į priešų vartus (kur man tai matyta?), bei įvairių užduočių atlikinėjimas, būnant komandose. Pastarasis, turiu pripažinti, skamba itin įdomiai. Įdomu tai, kad prieš pradedant žaidimą taip pat galima pasirinkti, ar arena turės įvairių spąstų, kaip, pavyzdžiui, išlendantys spygliai, ar visus puolantis mutantas.

Žaisdami reitinguotus mačus, automatiškai keliame savo paskyros lygį, kuri prideda tam tikrų bonusų kovose: mušio pradžioje iš karto leidžia patobulinti atributus, ar atrakina naują (neaišku kodėl) patį galingiausią kovotoją.

Kovotojų pasirinkimas, ypač tinkle skirtam žaisti žaidimui, yra tikrai skurdus. Čia jų rasime vos 6: skydu ir gladijum ginkluotą gladiatorių, asfalto ritulininką, durklus valdantį šamaną, dideliu kūju mosuojantį vikingą-berserkerį, vieną Betmeno priešų – Beino – interpretaciją ir tik pasiekus reikiamą lygį atrakinamą geišą. Visi kariai dalinasi tais pačiais atributais: judėjimo (ko gero, kartu ir atakos) greičiu, gyvybėmis, „staminos“ papildymu bei daromos žalos kiekiu. Teoriškai, didžiausią atributų skirtumą pamatysime tik pasirinkę Geišą, o visi kiti yra daugiau – mažiau apylygiai. Tiesa, yra teigiama, kad kovotojai turi ir kitų savybių (pavyzdžiui, gladiatorius geriau blokuoja), bet ši informacija pateikiama tik trumpuose krovimosi languose. Kiekvienas kovotojas taip pat turi jam unikalų veiksmą. Pavyzdžiui, gladiatorius trumpam užsimeta žalą sumažinantį skydą, ritulininkas paleidžia raketą, berserkeris visus nutrenkia žaibu, šamanas po savimi palieka nuodingą balą ir t.t.

Visgi, baisiausias žaidimo dalykas yra pati kovos sistema. Turbūt reikia pradėti nuo to, kad vaizdą matysime iš 2,5 asmens perspektyvos, tad visas matymo laukas bus ganėtinai ribotas. Dabar, prie to pridėkime „sustabarėjusį“ veikėjo valdymą, neleisiantį staigiai apsisukti ar pasisukti. Kitam kovotojui, praktiškai, iš šonų užbėgti galėsime tik panaudoję taikymo sistemą. Visa tai papuoškime iš nugaros veikiančiu bloku, nepaspaudus kito klavišo, į priekį automatiškai nunešančiu išvengimo manevru (kodėl ne atgal?) bei abstrakčiais „hitbox‘ais“ ir ginklų ilgiais.

Nors kiekvienas karys turi po jam priskiriamus specialiuosius veiksmus (atliekami greitai suspaudžius pelės klavišus), visą žaidimą galima kuo puikiausiai išsiversti juos maigant paprastai (kas, netyčiomis irgi išsivysto į kombo veiksmus). Šalia to, žaidimo metu neįmanoma natūraliai atgauti prarastos staminos ar gyvybių taškų (tenka vartoti specialias „injekcijas).

Galop, žaidimo metu kiekvienas karys krauna vadinamą pykčio rodiklį, kuriam užsikrovus garantuojamas laisvas „kill‘as“, kartais vedantis prie komiškų situacijų: aš pasmaugiu priešą, o vos tik baigus atlikinėti veiksmą, prie manes pribėgęs kitas karys atlieka savąjį, iš karto paguldantį, „pykčio veiksmą“.

Pabaigai galima sakyti, jog „Bloodbath“ gal ir būtų visai pakenčiamas žaidimas, JEIGU, a) turėtų didesnį žaidėjų kiekį, (šiuo metu jį vargiai bepažaisit) b) būtų didesnis karių pasirinkimas (bent trigubai) bei geresnis balansas (sprendžiant iš to, kad geiša daro daugiausiai žalos ir gali atsistatyti prarastus gyvybių taškus), c) kovos sistema nebūtų tokia medinė ir pamestų keletą nesąmoningų elementų.