Šis žaidimas paliečia tokią temą, dėl kurios galima diskutuoti be galo ir be krašto. Žinoma, tai – pirmo asmens RPG žaidimų stoka JAV ir Europos rinkoms bei tokių žaidimų reikalingumas ar nusidėvėjimas apskritai. Užkietėję RPG fanai iškart užginčytų tokių žaidimų „išėjimą iš mados“, nes pirmos asmens RPG kaip niekas kitas siūlo tikrą, gerą iššūkį šio žanro mėgėjui. Kita vertus tokių žaidimų (ne išimtis ir „Demon Gaze“) mechanika, veikėjų vaizdavimas ir kt. – išties archajiški. Ir nors žaidimui galima būtų duoti mažiau balų, jo atsiradimas būtent „PS Vita“ ekrane niekaip neleidžia paleisti šio praeitimi dvelkiančio nuotykio iš rankų.

Žaidimo kūrėja, studija „Experience Inc.“, užsiima tuo, kuo užsiima dar nuo 2009 metų, tačiau „Demon Gaze“ yra pirmasis žaidimas, patekęs amerikiečiams ar juo labiau europiečiams iš už Japonijos ribų. Iš dalies tai – džiugu, nes tokį nišinį savo žanru žaidimą galės išbandyti visi užkietėję to laukiantys pirmo asmens RPG ištroškę „PS Vita“ turėtojai, bet kita vertus – didelis klaustukas, kiek šio žaidimo kopijų įsigys stambios kūrėjų studijoms bei leidėjams ištikimi žaidėjai, įpratę prie savo mėgstamų serijų ir nelinkę savo pinigais rizikuoti su mažiau žinomais kūrėjais.

Žaidimas prasideda be jokių skrupulų: apipavidalini savo veikėją, kurį žaidime siūloma vadinti Ozu, pasirenki klasę ir tuomet iškart kažkur atsibundi. Tau, tradiciškai, mažytė atminties koma, bet prieš akis atsiradęs demonas leidžia suprasti svarbiausią dalyką – Tavo veikėjas yra „spoksotojas į demonus“ (demon gazer angl.), iš ko ir išsilukšteno pats žaidimo pavadinimas. Taip yra todėl, kad viena jo akis (taip, būtent ta, kuri šviečia mėlynai) leidžia jam sugauti demono sielą ir net turėti ribotą valdžią virš jo. Ši akis, nors gana banalus ir netgi nuvalkiotas elementas, tampa visai smagia „Demon Gaze“ ašimi, kuri jei ne siužetą, tai kovas bei patį žaidimo procesą tikrai pagyvina.

Po pirmojo demono sielos „užgrobimo“, Tavo veikėjas nubunda smuklėje, kuri, kaip iš karto leidžiama suprasti, su Tavimi – ilgam. T.y. joje teks praleisti visą ne misijų ir ne kelionių laiką, o malonioji smuklės savininkė labai meiliai atskaičiuos pinigus už kiekvieną Tavo grįžimą. Lentoje, kurią čia taip pat atrasi, kabės pilna įvairios kilmės užduočių nuo paprasčiausių pasiuntinuko tipo siuntinėjimų iki labiau dramatiškų ir įsimintinų misijų. Žinoma, smuklėje nuolat „kimarins“ įvairių daiktų ir ginklų pardavėjai, bet, kaip ir didžiojoje dalyje panašių žaidimų, geriausi ginklai bei daiktai voliosis kovos lauke ar atokiuose požemių kampuose. Beje, smagu, kad būnant smuklėje gali nusisamdyti papildomų veikėjų savo parčiui, tačiau ši smagi žinia ateina susikabinusi rankomis su bloga – už visų jų vietą smuklėje taip pat reikės mokėti… Truputį net siutina. Sąlygos kaip realiame gyvenime…

Kaip ir visuomet tokiuose žaidimuose, mėsa čia tampa vietovių tyrinėjimas bei nuolatinės kovos. Pasaulis, kuriame atsiduri, čia padalintas į šešias dalis, iš kurių pradžioje galėsi patekti tikrai ne į visas. Be to, kad viskas matoma ir žaidžiama iš pirmo asmens, ekrano šone kabės nuolat besipildantis žemėlapis, kurį visą atidengti bus vienodai smagu bei kiek baugu, nes kovos „Demon Gaze“ kartais gali būti tiesiog gniuždančiai negailestingos ar netikėtos. Veikėjo ėjimai matuojami žingsniais, o potencialios kovos žemėlapyje pažymimos šlykštokomis pikseliuotomis dėmėmis. Aišku, kad netrūktų prieskonių, pasitaikys ir atsitiktinių kovų, kurios savo realizavimu čia atrodo keistokai.

Kad žaidimas nebūtų vien linijinis žingsniavimas į naujas teritorijas bei jų išnaršymas ir visa su tuo susijusi monotonija, čia pasitaikys visai nemažai tokiems žaidimams kaip „Darksiders“, „Zelda“, „Castlevania“ ir visa krūva kitų, būdingų triukų, kurie vers iš vienos teritorijos grįžti į kitą ir pan. Pavyzdžiui, atrandi kokį nors naują daiktą ar veikėjo sugebėjimą, kuris leidžia ištirti prieš tai užtvertą požemio dalį. Prie to intensyviai prisideda ir vis nauji demonai, kuriuos randi ir kurių sielą pasiglemži: bus tokių, kurie suteiks sugebėjimą matyti visas paslėptas duris ar panašiai, todėl grįžtant į jau aplankytas vietas neabejotinai pravers.

Pačios kovos vyks visiškai tradiciškai, kaip vykdavo ir pirmuose japoniškuose RPG, kuriuos laimingieji europiečiai žaisdavo dar savo NES ar SNES konsolėmis ar bet kuo, prie ko tik turėjo progą prikišti nagus. Žodžiu kovos grįstos ėjimais ir jose nebus absoliučiai jokių animacijų, net tos pačios minimaliausios sukurtos perdėm simplistiškai. Užtai bus proga pasigrožėti tikrai labai gražiai nupieštais veikėjais bei jų modeliais – ranka pieštiems priešų bei veikėjų modeliams abejingų surasti sunku. Na bet kovos principas, galų gale, yra toks, kokio ir tikiesi – pirmo asmens japoniškam RPG koks nors kitoks kovų apipavidalinimas sunkiai tiktų.

Tačiau „Demon Gaze“ net ir iki kaulų smegenų tradiciškoje kovų sistemoje sugebėjo išsaugoti kažką unikalaus, savito bei būtent to, dėl ko nesinori taip lengvai numesti žaidimo į šoną. Taip, Tavo herojus turės ne vieną demoną, kurio siela priklausys jam, tačiau tai nereiškia, kad tai leis iki valiai pasirinktu demonu manipuliuoti. Žaidimas Tau siūlo tokią rizikingą taisyklę: Tu gali išsikviesti norimą demoną kada tik nori, bet kuriuo kovos metu, tačiau jis bus šalia Tavęs ir vykdys nurodymus tik ribotą ėjimų skaičių – tiek, kiek nurodyta jo demono stulpelyje. Kai ėjimai baigiasi, demonas trumpam išsilaisvina ir ima pulti Tave, todėl prie naudojant demonus kovose reikia stengtis viską apsiskaičiuoti, kad Tavo stipriausias demonas staiga netaptų pačiu pavojingiausiu priešu ir taip nelengvoje kovoje.

Dar gerai nežinančius, į ką įsivelia vertėtų įspėti, kad šis žaidimas – ne saldainis sudėtingumo prasme. Žinoma, žaidžiant leidžiama pasikeisti sudėtingumo lygį arba, tarkim, žemėlapyje pažymėti jau aplankytą vietą, į kurią veikėjas automatiškai „nueis“. Bet visa tai, kaip ir krūva apmokymų žaidimo pradžioje, yra viso labo tik kaip gelbėjimosi ratas – plaukti, o t.y. žaisti, žaidėjas vis tiek turės pats. Vienok galbūt tai taps kai kam nebloga pradžia įsivažiuojant į pirmo asmens RPG žaidimus, ypač turint omenyje faktą, kad „PS Vita“ konsolė apskritai neturi daug RPG žaidimų, o ką jau kalbėti apie pirmo asmens.

Verta pabrėžti, kad žaidime sutinkame tikrai kokybišką, gana išskirtinį ir malonų ausiai įgarsinimą, todėl iš tos pusės šis japoniškas perlas vakarams tikrai „tinka“. Dar galima išskirti šiek tiek dėmesio taip pat gana tradiciškam seksizmui moterų atžvilgiu, bet asmeniškai man tai, kad moterys „Demon Gaze“ vaizduojamos taip, kaip vaizduojamos, yra gražu ir akių tikrai nebado. Dar labai patiko pokalbiai tarp tų pačių moterų ir žaidimo protagonisto Ozo – smagu tiek juose dalyvauti, tiek spręsti, kurį atsakymą pasirinkti bei kuriai iš jų simpatizuoti ar kurioms pagundoms pasiduoti. Į tai įsitraukti – smagu.

Suvedus viską, ką turime, į vieną vietą, galima pasakyti, kad „Demon Gaze“ tikrai yra žaidimas, skirtas RPG žaidėjams, ieškantiems ne to, ką galima pamatyti ar sužaisti kasdien. Šis žaidimas kitoks. Tik va ar jis kitoks gerąja, t.y. ta, kuri priimta visiems prasme – klausimas. Jis archajiškas, gana monotoniškas ir visiškai statiškas, ypač jei prie to nesi pripratęs, tačiau puikus apipavidalinimas, ranka piešti veikėjai ir gana įtraukiančios kovų sąlygos visiems, kas norėtų pabandyti pirmo asmens RPG, bet turi tam reikalui tik „PS Vita“ – užtikrins gerą laiką.