Kas blogiau: žaidimai iš kurių nieko nesitiki, bet ir atitinkamai nieko ypatingo negauni (tai yra, žaidimai, kurių vienintelis panaudojimo būdas – prastumti kelias minutes, kol viskas neatsibosta ir jo neišjungi), ar žaidimai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo patrauklūs, bet ganėtinai nuvilia? Tikriausiai būtų galima plėtoti ir plėtoti, tačiau šį klausimą iškėliau dėl dar vieno žaidimo, apie kurį taip ir nebūčiau sužinojęs, jei nebūtų atsiradusi galimybė apžvelgti. Tai – „Full Mojo Rampage“.

Taigi, kas tai per velnias? Apibūdinant keliais žodžiais, „Full Mojo Rampage“ yra klasikinis, „roguelike“ (vieno lietuviško žodžio atitikmens greičiausiai nėra, bet išvertus į kelis žodžius, „roguelike“ yra toks tipas, kuriame kiekvieną kartą žaidimas pristatys vis kitokius žemėlapius ir juose esančius objektus, kurie garantuoja nemažą peržaidimo galimybę) izometrinis veiksmo žaidimas su galimybe jį žaisti tinkle.

Jei žaidime ir yra kokia nors istorija, ji tikrai yra neesminė ir jokios pastebimos įtakos nedaro. Vieno asmens rėžimas čia apsiriboja „misijų“ vykdymu, kurios susideda iš keleto smulkesnių lygių. Deja, žaidimas neturi jokios išsaugojimo galimybės, tad nukeliauti pavyks tiek, kiek tam turėsime kantrybės – paleidus žaidimą iš naujo, reikės kartoti tą patį procesą, kuris, dėka „roguelike“ sistemos, bus šiek tiek kitoks. Nors minėtoji sistema pakeičia lygių išdėstymą, ar juose esančius objektus, visgi pagrindinė perėjimo sąlyga išlieka ta pati: sunaikinti totemus, kuriuos saugo krūva piktų priešų.

Kovos mechanizmas, kaip ir daugelyje tokio tipo veiksmo žaidimų nėra komplikuotas: viskas ką reikės daryti, tai išrenginėti į mus skriejančių burtų kamuolių bei strimgalviais lekiančių priešų ir laistyti juos vudu magijos burtais. Nepaisant pirmųjų žingsnių, žaidimas vėliau tampa ganėtinai sudėtingas, jei nuspręsime žaisti agresyviai ir visus atsirandančius priešus viliosime po kelis. Priešingu atveju, ganėtinai didelė daroma žala netruks nusmukdyti gyvybių stulpelį iki nulio ir lygį pradėti iš naujo.

Kiekvieną kartą pradėdami žaidimą galėsime pasirinkti vieną iš mus globosančių vudu dievybių ir atitinkamai siūlysiančių unikalų žaidimo stilių. Štai, vieno žaidimas bus panašesnis į kokio nors vampyro (veiksmai kainuos gyvybes, bet padaryta žala jas atstatinės), kitas bus agresyvus ir gyvybių kiekis priklausys nuo prikaupto pykčio kiekio. Žaidime iš viso galime pasirinkti net aštuonias skirtingas dievybes, kurias, beje, prieš tai dar reikia atsirakinti, už žaidimo metu surinktas monetas.

Šalia aštuonių dievybių kelsime ir bendrą veikėjo lygį, o gautus taškus leisime įvairiems atributams kelti (daromai žalai, žalos darymo tempui, judėjimo greičiui, gyvybių taškų kiekiui). Taip pat su laiku galėsime tobulinti ir kitus atributus. Čia įdomu tai, kad veikėjo atributai smulkinami iki dešimtųjų dalių, o tai atveria šiokį – tokį kelią įvairiems „build‘ams“.

Na, o jei surinksime kada nors išsipirksime visas dievybes, surinktuosius medalius galėsime leisti kosmetinėms kaukėms.

Taigi, „Full Mojo Rampage“ galbūt ir būtų visai smagus, „dar vienas“ tokio veiksmo žanro žaidimas, bet jokio išsaugojimo galimybės nebuvimas tiesiog atgraso nuo bet kokio ilgo žaidimo.