Ar žiūrite dabartinį „Cartoon Network“? Jei atsakymas „taip“ (bent jau karts nuo karto užmetate akį), Fino ir Džeiko vardai jums jau – greičiausiai – pažįstami. Na, o jei manote, kad visi geri animaciniai filmukai baigėsi devintam dešimtmetyje su tuomet rodytu „Konanu“, „G1 Transformeriais“, ar „Deksterio laboratorija“… ar tiesiog nežiūrite to kanalo iš principo, prieš pradėdamas pasakoti apie patį žaidimą, jaučiu didžiausią pareigą pirmiausiai pristatyti šiuos du veikėjus.

Taigi, pats filmukas (žinomas „Adventure Time“ vardu), mus nukelia į vienu metu mūsų Žemei be galo artimą ir be galo tolimą, postapokaliptinės – tradicinės fantastikų mišrainės pasaulį, vardu „Û“ („Land of Ooo“), kuriame gyvena paladinišku teisingumu pasižymintis dvylikametis berniukas Finas ir jo geriausias draugas, tiesa, tikrai ne toks paladiniškas, – magiškas šuo Džeikas. Kadangi Û pasaulyje nėra jokių aktyvių teisėtvarkos prižiūrėtojų, o blogadarių, nelaimei, tiesiog apstu, draugams tenka visai smagus herojų darbas – spardyti piktadarių užpakalius, neužmirštant gerai praleisti laiką (juk, būkime teisingi, Finui tėra 12 metų). Skamba vaikiškai? Galbūt. Tačiau būtent tuo kai kurios animacijos ir yra tokios ypatingos – iš vienos pusės, tai yra pats paprasčiausias „multikas“ apie mažametį berniuką ir jo draugą šunį, iš kitos – čia skaldomi bajeriai bus suprantami tik vyresniem žiūrovams. Galiausiai, negi ta jaunoji karta supras, ką reiškia žaisti „zilitono“ žaidimus ir manyti, kad geriau ir būti negali?

Kalbant apie patį žaidimą, pirmiausiai norėtųsi prikibti prie istorijos, kuri skamba taip: „visas pasaulis pavirto į kompiuterinį žaidimą“. Rimtai? Kodėl ne nukeliauti į „mirties karalystę“ ir nugalėti Mirtį muzikinėje dvikovoje? Ar išvaduoti princesę iš nevykėlio Ledo karaliaus? Aišku, kita vertus, daugelis Fino ir Džeiko nuotykių prasideda visai atsitiktinai ir neturi jokio aiškaus tikslo (pavyzdžiui, peilių audra, knygas ėdantys sutvėrimai, įsivaizduojami nematomi monstrai, juodosios skylės burbulų pūtimo prietaisas ir t.t.), tad ir pats keliavimas po, staiga į kompiuterinį žaidimą pavirtusį pasaulį, galėtų būti laikomas pakankamai dideliu nuotykiu.

Sunku nuspėti, į kokio amžiaus žaidėjus šis žaidimas buvo orientuotas iš pat pradžių, bet procesas yra labai paprastas. Trumpai sakant, tai yra dar vienas „Legend of Zelda“ tipo veiksmo – nuotykių žaidimas, kuriame gauname laisvę į visas puses ganyti savo veikėją, sąveikauti su aplinkoje esančiais objektais, kovoti prieš priešus, išvenginėti spąstų ir t.t. Deja, ties tuo žaidimo paprastumas baigiasi. Čia nerasime jokių unikalių užduočių, o tos esančios, savo ruožtu bus tiesiog akivaizdžios (surink tris skrynias) ir, galima sakyti, bus įvykdytos net nesistengiant. Be jų žaidimas teturi vieną tikslą – pasiekti lygio galą. Bet ir tai ilgainiui pabosta, dėl palaipsniui didėjančių teritorijų (kurios neišvengiamai ištuštėja, tad ieškant konkretaus objekto, gali tekti pasisukinėti po tas pačias vietas kelis kartus). Tačiau didžiausias šio nuobodulio kaltininkas yra neegzistuojanti (o gal neveikianti?) išsaugojimo sistema. Tai reiškia, kad progresas išsaugomas tik perėjus vieną lygių, tad jei iškiltų neatidėliotinų reikalų ir žaidimą tektų išjungti kurio nors didelio lygio pabaigoje – kitąsyk viską reiktų kartoti iš naujo.

Žinoma, yra keletas dalykų be kurių žaidimas pataptų visišku nuobodybės festivaliu. Pirmiausiai – galimybė pakeliauti po skirtingas, animaciniame filme randamas pasaulio vietoves: šviesias pievas, rūsčias ugnies, ledo ir šešėlių karalystes, kuriose rasime ne tik priešiškai nusiteikusius gyventojus, bet ir senus pažįstamus.

Tiesa, kovos sistema, jei ją taip apskritai galima vadinti, yra labai paprasta. Teturėsime dviejų rūšių (stiprią ir silpnesnę) atakas, kurias taip pat galėsime kombinuoti, jei tik suspaudysime atitinkamą seką (dažniausiai tai pavyksta padaryt nesistengiant). Trumpai tariant, priešai žaidime problemų tikrai nekes. Įdomu tai, kad kai kurie jų žaidimą pagyvins savitais veiksmais. Pavyzdžiui, miško ragana užsės ją užpuolusį veikėją, o kol tas negalės pajudėt, vadžias perims kitas. Čia taip pat reikia pažymėti, kad būdami labai geri draugai, Finas ir Džeikas visur keliauja drauge, o vienam jų pavargus, duodamas „žaibas“ ir estafetė keičiasi. Nors šis pasirinkimas yra daugiau kosmetinis (Fino kardas, ar stebuklingos Džeiko rankos, virstančios į kirvį, kuoką, ietį) Maža to, surinkę tam tikrą patirties taškų kiekį ginklus galėsime tobulinti.

Galiausiai turime legendinę burtų knygą – „Enkairidioną“. Deja, kažkas išplėšė visus puslapius iš paleido pavėjui. Todėl keliaudami po pasaulį, garantuotai rasime ne vieną vėjo atblokštą burtalapį, kurį pirmiausiai reikės identifikuoti pačiu paprasčiausiu būdu – išbandyti. O efektai yra patys netikėčiausi: nuo skraidyti leisiančių sparnų, šlapių fėjerverkų iki pripučiamos anties ar lietavienaragio iššaukimo.

Taigi, „Finn and Jake‘s Epic Quest“ tikrai nėra toks jau epinis ir kenčia nuo neišvengiamai ir ganėtinai greitai apimančio nuobodulio, kylančio iš visos monotonijos. Jei nepaisytume to, žaidimą geriausiai apibūdintų šie žodžiai: paprastas, nesudėtingas, „casual‘iškas“. Kitaip tariant, tinkamas tuomet, kai nesinori daug mąstyti. Visgi, daugiausiai džiaugsmo iš jo pavyktų išspausti tik užkietėjusiems „Adventure Time“ gerbėjams.