Atvirai sakant, į 4x strateginių žaidimų žanrą visuomet žiūrėjau pro pirštus. O gal labiau tiktų žodžiai, „stengiausi pasislėpti?“. To priežastis labai paprasta: visuomet atrodė, kad tokie žaidimai kaip „Civilization“, „Galactic Civilizations“ (šiuo atveju ir „Warlock: Master of the Arcane“) per daug gilūs, sudėtingi, reikalaujantys begalinio pasišventimo ir tiesiog, kaip čia pasakius, „ne mano skonio“. Pasirodo, klydau. Iš tiesų, „Warlock: Master of the Arcane“ prisibijojau ir dėl kitos priežasties. Šis žaidimas, kaip pasirodo, dalinasi tuo pačiu varikliu su „Elven Legacy“ (brutaliu ėjimų strategijos žaidimu, kuriame net ir „easy“ rėžimas negarantuoja lengvos pergalės), o „Warlock‘as“, ne tik, kad turi daugelį pastarajame žaidime esančių elementų, bet kartu prideda savuosius „4x“.
Prieš pradedant pasakoti, kaip man sekėsi susitvarkyti su tais keturiais iksais, verta paminėti, kad „Warlock: Master of the Arcane“ savo istorija yra glaudžiai susietas su kitu (gerai?) žinomu strateginiu žaidimu „Majesty“. Tiksliau, tęsia „Majesty“ istoriją, kuri, grubiai perpasakojant, skamba taip: Ardanijos pasaulyje vyrauja sumaištis, kur vienintelę tvarką sugeba įvesti tik galingieji magai. Staiga, kur buvę, kur nebuvę pasirodo Ardanijos dievai ir pasako: „užtenka šitos betvarkės, reikia vieno stipraus valdovo. Tai padaryti privalot, bet mes per daug užsiemę savais reikalais, tad būdą turit sugalvoti patys“. Aišku, magų tarpusavio santykiai nebuvo itin draugiški, kad užtektų ištraukti lapelius su užrašytais vardais, tad laimėtoją išrinkti nutarė nuo seno patvirtintu būdų – duot vienas kitiem per kepenis ir žiūrėt, kuris įgaus teisę vadintis „Arkanos meistru“.
Pirmiausiai, prieš pradėdami žaidimą, galėsime atlikti standartines procedūras: pasirinkti savo magą ir jo rasę (galimos trys: žmonių, žvėrių ir numirėlių), pradedančiuosius atributus, pasaulio dydį (net ir „mažas“ dydis yra ganėtinai didelis – vos ne kaip „Heroes‘ų“ „vidutiniai“), pergalės faktorių (vėlgi, čia pergalė galima pasiekti ne tik atspardant priešo kepenis, bet ir, pavyzdžiui, išburiant patį galingiausią burtą).
Taigi, pradėkime nuo pačio pasaulio žemėlapio ir veiklos jame. Visa Ardanijos teritorija čia sudalinta į šešiakampius laukelius ir, žinoma, padengta nepermatomu rūku, kurį atsidengsime tyrinėdami. Įdomiausia tai, kad žaidimas gali turėti net kelių pakopų pasaulius. Tai yra, keliaudami po pirmąjį pasaulį rasime portalų, kurie nukeldins į kitas dimensijas. O dimensijų gali būti ne viena ir ne dvi. Žinoma, ten esantys priešai bus ženkliai stipresni. Pasauliai taip pat nebus tušti – be mūsų pačių ir priešiškai nusiteikusių magų rasime neutralių gyventojų, kurių tvirtoves galėsime užgrobti ir panaudoti savoms reikmėms, o įvairiose pakampėsė slėpsis apleistos šventovės, karavai ir kiti „traukos“ objektai, kuriuose galima rasti vertingų daiktų. Galiausiai čia sutiksime iš „Elven Legacy“ atėjusią ypatybę – beveik kiekvienas laukelis turės kažkokį efektą. Pavyzdžiui, stovėdami ant lavos, kariai kiekvieną ėjimą gaus žalos, o „slėpdamiesi“ miške – papildomų gynybos taškų.
Žaidime kiekvienas magas gauna savo Saurono bokštą, kuriame gali atlikti visas pagrindines vadovo funkcijas: statyti naujus pastatus, kad šie generuotų atitinkamus resursus bei plėsti armiją. Reikia paminėti, kad visi procesai (naujų pastatų statymas, armijos generavimas, burtų išieškojimas ir t.t.) įvyksta ne iš karto, o tik po atitinkamo kiekio ėjimų, priklausomai nuo proceso dydžio. Tai reiškia jog didesniems pastatams pastatyti ar galingesniems burtams išieškoti prireiks daugiau ėjimų. Įdomu ir tai, kad užgrobę neutraliuosius pastatus įgausime galimybę statyti naujus, paprastai neprieinamus pastatus.
Kariai žaidime – lyg atskira respublika. Bene svarbiausia tai, kad kiekvienas pulkas turi galimybę gauti patirties taškų, keltis lygį ir dėliotis įvairius talentus, kurie padidina gynybos, puolimo ar dar kitokius taškus. Šalia to, kariams galėsime duoti įvairius nurodymus: patruliuoti, laukti kol pasirodys priešas, gintis ir t.t. Nepaisant plataus karių „interfeiso“, kovos yra daugiau tiesmukos ir nepalieka vietos grandioziniam strategavimui. Negana to, prieš kiekvieną susirėmimą parodoma prognozė, kiek karių praras mūsų ir priešų pajėgos, tad galima išsirinkti, ką su kokiais kariais pulti.
Be kovojimo, tyrinėjimo ir pastatų statymo žaidime yra ir keletas kitų veiklų. Pirmiausiai tai dievų paskiriamos užduotys, kurias priimdami įsipareigojame įvykdyti per duotą laiko tarpą. Ištesėję pažadą būsime apdovanoti, o patingėję nubausti (pinigine bauda). Pačios užduotys yra daugiau tiesmukos: pastatyti tam tikrą pastatą, užversti laukinių padarų bandą ir t.t.
Toliau turime naujų burtų paieškas. Iš tiesų, čia taip pat nesutiksime nieko sunkaus – dažniausiai tereikės rinktis vieną iš kelių galimų burtų ir laukti nustatytą ėjimų kiekį. Šioje vietoje norėtųsi ko nors „mandriau“. Juk žaidimo pavadinimas, visgi, yra „Arkanos magijoje pasikaustęs raganius“.
Galop turime diplomatiją, kuria pasinaudodami galėsime skelbti karus, ar bandyti sudaryti taikos sutartis su kitais priešais. Tai iš tiesų nėra toks dalykas, kurį reiktu praleisti pro pirštus, kadangi pašonėje sėdintys draugai visad geriau už priešus. Na, ar bent jau tol, kol mums tai paranku.
Taigi, pabaigai galiu pasakyti, kad žaidimą dalinai perprasti prireikė bent dviejų valandų. Dalinai, šiuo atveju, susipažindinant su pagrindinėm mechanikom, o žaidime esančių apmokymų tikrai nepakako ir bent keletu klausimų tikrai teko lįsti į interneto gelmes. Nepaisant to, vėliau žaidimo procesas pasidarė tikrai malonus ir įtraukiantis, tuo pačiu metu verčiantis pasistengti ir neleidžiantis atsipalaiduoti net ant „casual“ rėžimo.
