Kai šiais laikais į Tavo rankas patenka kompiuterinis žaidimas, niekada negali žinoti, kas būtent Tau jame patiks ar nepatiks, nes dažniausiai kiekvienas žaidimas savyje turi bent keletą iš kitur pasiskolintų ir savaip į žaidimo procesą integruotų savybių. Tuomet apžvalgininkai ir žaidėjai pyksta. Bet jeigu pasirodo toks žaidimas kaip „Mitsurugi Kamui Hikae“, kuriame visas dėmesys sutelkiamas tik į vieną aiškią savybę ir nieką daugiau – apžvalgininkai su žaidėjais pyksta vėl. Ir tik specializuotose diskusijose, ar tikrai šitą žaidimą žaidusių žaidėjų apžvalgose gali pamatyti džiūgavimą, pagyras bei objektyvią tiesą – tokie nišiniai žaidimai tikrai ne visiems, bet džiugu, kad juos kurdami ir leisdami žmonės pagalvoja ir apie tuos, kurie „Mitsurugi Kamui Hikae“ su malonumu sužais.

„Mitsurugi Kamui Hikae“ yra pirmasis ir kol kas vienintelis kūrėjų studijos „Zenith Blue“ žaidimas, bet pažaidus bent keletą minučių iš karto jaučiasi, kad kūrėjai žino, ką daro ir kokį būtent žaidimą kuria. Tiesa, „Zenith Blue“ vadinti kūrėjų studija gali būti kiek per stipru, nes mano žiniomis prie šio žaidimo dirbo vos trys asmenys, bet lai užsiskaito tai kaip komplimentas jiems. Šiaip tokių žaidimų, kokį sukūrė ši trinarė studija nėra daug (turiu omenyje būtent Europos rinką) todėl džiugu, kad atsiranda aprūpintojų. Tuo pačiu norisi tikėtis, kad kitas jų žaidimas bus dar geresnis, nes nors „Mitsurugi Kamui Hikae“ blynas neprisvilo (net kraštuose!), kitokio jo skonio bei ingredientų dar tikrai galima būtų paieškoti.

Šiek tiek gaila, kad tokiuose projektuose kaip „Mitsurugi Kamui Hikae“ žaidimo istorija paprastai nustumiama į antrąjį planą ir kuo ramiausiai ten paliekama. Manau, kad prie bendros žaidimo kokybės kas nors įdomesnio siužetiškai čia visai derėtų, bet, žinoma, gerai ir dabar (juk ne vizualinę novelę įsijungiau)… Taigi, šiame žaidime viena mergina su katana ir mini sijonu gaudo kitą merginą su katana ir mini sijonu. Skiriasi jos tik savo plaukų spalva – geroji mergina yra juodaplaukė, o blogoji – blondinė. Žaidėjui, žinoma, tenka persekiojančios mokyklinio amžiaus merginos vaidmuo, kuri tam, kad pasiektų blondinę, turi nulinčiuoti devynias galybes demonų, kaukėtų vyrukų bei didelių, vikrių bei daug gyvybių turinčių bosų. Visas šis veiksmas prasideda, tęsiasi ir baigiasi vienodo dydžio arenose, kurios skiriasi tik savo neišvaizdžiomis aplinkomis. Bet patikinu Tave: „Mitsurugi Kamui Hikae“ yra lyg ta optinė apgaulė, kur tarp kamuolį vienas kitam perduodančių krepšininkų besimaivydamas praslenka meškinas, bet niekas jo nepastebi – žaisdamas ant tiek būsi įsijautęs į kardų kovas, intensyvų veiksmą bei ilgiausias kombinacijas, kad tokios minimalistinės istorijos net nepastebi. Ji prašvilps pro Tave kaip laikas, kuomet leidi jį geroje kompanijoje, veikdamas tai, kas visiškai prie širdies.

Tavo valdomos juodaplaukės katana yra pirmoji priežastis, dėl kurios verta įsijungti šį žaidimą. Patikėk manimi, čia pamatysi tokias kombinacijas ir atakas, kad atrodys, jog žaidi kurį nors „Devil May Cry“. Taip, „Mitsurugi Kamui Hikae“ viskas įspraustą į uždarą areną, iš kurios išeiti negalima, bet tai tik dar labiau suintensyvina veiksmą bei įtampą. Čia bangomis atsiradinės Tavo priešininkai, kuriuos turėsi po vieną ar visus krūvoje įveikti. Smagu tuomet, kai priešų tiek, kad jie ima telktis apie Tave ir po vieną kautis niekaip nebepavyksta, todėl iškyla reali grėsmė kombinacijai, kurią tiesiog mechaniškai norėsis išlaikyt kuo didesnę ir tik nepamesti. Žodžiu, veikti čia tikrai bus ką, nes priešų daug, jie skirtingi, todėl išmokus apsisaugoti nuo vienos atakos, garantuotai būsi užpultas kita, iš kitos pusės, todėl norint meistriškai žaisti „Mitsurugi Kamui Hikae“ reikės tiesiog sėdėti ir senamadiškai treniruotis. Kito kelio nėra.

Pagrindinės veikėjos mini sijonas yra antroji priežastis (kai kam, tikiu, pirmoji, nes ne visų prioritetai sutampa), dėl kurios verta tučtuojau įsijungti bei žaisti šį žaidimą. Trumpas sijonas „Mitsurugi Kamui Hikae“ atveju tampa privalumu labai jau detaliai ir gražiai atkurto pagrindinės veikėjos modelio dėka. Apskritai visi veikėjai išskirtinai gerai bei gražiai atrodo (ypač lyginant juos su aplinkomis…), bet Tavo valdoma juodaplaukė – ypač. Tiems, ką tai veža, šis žaidimas jau nuo pirmųjų minučių taps neišsenkamu nuotraukų su nuolat šmėžuojančiomis kelnaitėmis šaltiniu, todėl pasiruoškite nutrinti savo F12 klavišus. Tiems, kas tuo per daug nesižavi, taip pat geros naujienos – akių žaidimo vaizdai, o ypač tas, kuris visą laiką bus prieš akis, tikrai nebadys.

Dėl kovų jokių priekaištų neturiu, nes tai absoliučiai pagrindinis šio žaidimo akcentas, kuriuo „Mitsurugi Kamui Hikae“ gali neginčijamai puikuotis ir kuriuo nurungti gali net pačius ryškiausius tokio tipo žaidimus. Tik pačias kovas, deja, kiek aptemdo niūrokos aplinkos, kurias, ir taip neišvaizdžias, kūrėjai pigokai pakeičia – sukuria tą pačią aplinką naktį ir jau naujas lygis. Žaidžiant tai kiek erzina, ypač turint omenyje tai, kad ir taip visos kovos vyksta žiūrint į tą patį kovą, tad įveikus dešimt bangų norėtųsi juntamesnių permainų. Laimei, tokiu pat principu nesikartoja nei bosai, nei priešininkai – visos bangos, jų sudėtys bei bosai labai išsiskiria tarpusavyje ir nuobodu nebūna. Nebent sėdi pasileidęs žaidimo meniu.

Tarp kovų savo juodaplaukę bus galima tobulinti įvairiom kryptim – nuo konkrečių sugebėjimų iki nuolatinių savybių ar atakų. Pasirinkimas yra didelis, bet pateiktas nepainiai, o tobulinimosi taškai bus duodami dosniai, tad veikėjos pastiprėjimas bus juntamas beveik nuolat. Nukauti priešai nuolat išmetinės orbus, kurie priklausomai nuo spalvos pagydys heroję arba suteiks jai patirties taškų. Kaip bebūtų keista, visa tai labai sumaniai apskaičiuota bei sudėliota žaidime, todėl įveikinėjant priešininkų bangas jausiesi tikrai patogiai – veikėjos naujų gabumų atskleidimas reguliarus, o kovos subalansuotos, dinamiškos, įdomiais sprendimais sunkėjančios, tad tiems, kas mėgaujasi žaisdamas „Devil May Cry“ ir panašius žaidimus laukia geras, išskirtinis laiko praleidimas.

Aiškiai juntamas žaidimo trūkumas – jo trukmė. Bet ir tai labiau ta prasme, kad kartojasi aplinkos ir jų, bendrai paėmus, mažai, nes žaisti šio žaidimo šiaip, vien dėl kovų bei kombinacijų tikrai neatsibos taip greitai, kaip gali pasirodyti. Be to „Mitsurugi Kamui Hikae“ turi kitą vertingą savybę – žaidimą lengva tiesiog įsijungti ir žaisti. Nesvarbu, ar 15-ai minučių, ar valandai – beveik visuomet gausi vienodai kokybišką žaidimo procesą, į kurį nebus sunku įsitraukti. Taigi jei turi atliekamus dešimt dolerių – netaupyk ir išbandyk „Mitsurugi Kamui Hikae“. Iš kitos pusės: jeigu šio žaidimo žanras vis dar kelia abejonių ar nesi tikras dėl kainos bei kokybės santykio – lauk nuolaidos, per kurią šio žaidimo nenusipirkti jau tikrai nemenkas nusižengimas prieš save, kaip žaidėją, ir visiškas neapdairumas.