Tikriausiai daugeliui būna tokių dienų, kuomet, nepaisant ant darbalaukio besančios dešimties žaidimų ikonų, vis tiek nėra ką žaisti: šitas jau pereitas, šitas pabodęs, o anas tiesiog netraukia. Matyt, lygiai tokių pačių situacijų neapsikentę žmonės ėmė ir sukūrė žaidimą, specialiai skirtą neturėjimo ką veikti kančioms pašalinti (ar bent jau prislopinti). Tai – „Tower of Guns“.

Iš tiesų, pirmiausiai nustebino tai, kad žaidimas priskiriamas „bullet hell“ žanrui, kurį, turiu prisipažinti, laikiau ganėtinai užmirštą. Visgi, pastarojo meto situacija tai paneigia. Tad jei mėgstate po ekraną skraidančių kulkų spiečius – žaidimą imti verta vien dėl to.

Apskritai, „Tower of Guns“ savo bendra mechanika yra ganėtinai paprastas. Kadangi žaidimas skirtas konkrečiai neturėjimo ką veikti prastūmimui, pirmiausiai reikia pažymėti, kad žaidimo lygiai, kiekvieną kartą bus sugeneruojami iš naujo. Tokiu atveju, iš naujo paleistas žaidimas garantuos visai kitokius įspūdžius, negu praeitą kartą.

Prieš pradėdami žaidimą, pirmiausiai galėsime pasirinkti vieną iš dviejų pradinių ginklų: lazerinio pistoleto ir diskinius pjūklus svaidančio prietaiso, bei, kartu, taip vadinamų „perk‘ų“, kurių vienas sumažins kritimo žalą, kitas leis daugiau šokinėti ir t.t. Toks ginklų pasirinkimas, atvirai sakant, yra ganėtinai keistas, kadangi diskasvaidis yra nepalyginai galingesnis už pistoletą, kuriuo žaisti yra tikra kankynė. Kitaip ir būti negalėtų, bet visi likę ginklai ir „perkai“ atrakinami tik sunkiuoju būdu – žaidžiant žaidimą.

Žaidimo eigoje viskas apsiribos „bullet storm“ žanrui būdingu bandymu išlikti gyvam, kuomet po visą ekraną, į visas puses skraido įvairaus kalibro patrankų sviediniai, lazeriai, bombos ir kulkos, tuo pačiu naikinant juos laidančius prietaisus. Nors pirmasis lygis gali pasirodyti visai lengvas, nereikia suskubti atsipūsti, nes jau antrajame sudėtingumo lygis šoktelna keletą kartų. Visas šis procesas mus nuolatos mėtys iš kambario į kambarį, kuriuose, be visų patrankų, taip pat pilna įvairių, senajai mokyklai būdingų slaptaviečių, ar šiokių tokių labirintų. Šiame žaidime įdomiausia tai, kad įprastuosius demonus, mutantus, ateivius ar zombius pakeičia…mašinos. Konkrečiau tariant, visose įmanomose vietose prilipdytos patrankos, ar kitokie pabūklai. Tiesa, nepamirštami ir judantys priešai, bei milžiniški bosai.

Kad žaidimo procesas nebūtų visai lėkštas, galėsime keltis ginklų lygį, kad šie darytų daugiau žalos (kad ginklai nepasidarytų per daug galingi, kiekvieną syk į mus pataikyta kulka numuš dalį sukauptos energijos, reikalingos lygio kėlimui), rinkti artefaktus, kuriuos žaidimo metu bus galima aktyvuoti ir gauti įdomių efektų (tiesa, prieš tai surinkus tam tikrą energijos kiekį), pavyzdžiui, paleisti pusės ekrano dydžio bombą, arba tam tikrus „perkus“, padidinsiančius sudėtingumo lygį, duosiančius daugiau gyvybės taškų ir t.t.
Kalbant apie grafinį ir garsinį žaidimo apipavidalinimą, negalėčiau išskirti nei vienos pusės. Garso takelis niekuo per daug nepasižymi, neturi jokios energijos, kuri paprastai suteiktų nenumaldomą norą šaudyti į bet ką, kas tik juda.

Vertinant „Tower of Guns“ reiktų atsižvelgti į faktą, kad žaidimą praktiškai kūrė tik vienas žmogus. Nepaisant to, savo gausybės artefaktų, kas kartą permaišomų lygių ir ekraną užpildančių kulkų pragaro dėka žaidime yra tikrai ką veikti, tačiau žaisti ilgiau nei keletą valandų, visgi, nesinori. Bet, ei, žaidimas specialiai sukurtas kaip tik šiam reikalui – toms kelioms valandoms, kuomet nesugalvojama ką veikti.