Ar dar prisimenate garsųjį, dabar jau amžiną atilsį jam, Maiklo Singleton’o sukurtą „The Lords of Midnight“? Na, tą senosios mokyklos (dar senesnės, nei kad esame įpratę manyti, bet, laimei, naujai perleistos, tad neužsilikusios dinozaurų atmintyje) žaidimą, kuriame žaidėjams reikėjo valdyti būrelį herojų, nutarusių sustabdyti tamsųjį valdovą Doomdark‘ą. Nors žaidimas yra iš tiesų senas (pirmąsyk išleistas prieš 30 metų, o jo perleidimas mažai kuo skiriasi nuo originalo), savo gilumu pelnė nemažą kiekį liaupsių.

Taigi, kas ten buvo tokio ypatingo? Pirmiausiai tai, kad žaidimas turėjo bent kelias pabaigas, kurių didybė priklausė nuo to, kiek herojų liko gyvų bei kokius žygdarbius jie atliko. Tuomet negalime nepaminėti plačios žaidimo istorijos, kuriai specialiai buvo parašyta visa solidi novelė. Galiausiai, turime patį žaidimo elementą, leidusį pasaulį matyti pačių herojų akimis bei sąveikauti su pakeliui sutiktais objektais – susidraugauti su kitais herojais, padidinant savo armiją kovoje prieš Doomdark‘ą, tyrinėjant apleistas vietoves ir t.t.

Na, o dabar, gi, turime ir šios pirmosios „The Lords of Midnight“ dalies pratęsimo „Doomdark‘s Revenge“ perleidimą. Iš tiesų, senasis Doomdark‘as šioje dalyje jau nebefigūruoja. Nugalėtas ir visaip kitaip pažemintas, jis spėja pasiųsti žinią savo dukrai Shareth‘ei – Širdžių Vagilei, mat obuolys nuo obels toli nerieda: tėvelio dukra, pasirodo, yra Užšalusios Imperijos imperatorė ir, savaime suprantama, nėra pati geraširdiškiausia valdovė. Tėvo ir dukters ryšio matomai būta stipraus, tad Shareth‘ė, užpykusi ant Luxor‘o pagrobia ir užkeri jo sūnų Morkin‘ą. Aišku, tėvui nieko kito nelieka, kaip tik leistis į ilgą kelionę, vaduoti savo mylimiausiąjį. O kartu, kad būtų linksmiau, prikabina seną bendražygį Rorthorn‘ą ir Morkino paną Tarithel‘ę.

Kartu su žaidimo istorija (šiuo atveju neišvengiamai) keičiasi ir pati žaidimo vietovė, mus perkeldama į pačią Užšalusią Imperiją, kurią, kaip pasirodo, dalinasi net penkios frakcijos: Shareth‘ės pavaldiniai, nykštukai, milžinai, barbarai ir „fėjos“. Negana to, jie nuolat tarpusavyje vaidijasi. Žaidimo metu, šias frakcijas (išskyrus, aišku, Shareth‘ę) galėsime prisijungti, kad jas valdantys herojai pagelbėtų vardan gero darbo. Bėda ta, kad vieni jų prisijungs lengvai, o kitus reikės šiek tiek pakalbinti.

Kaip ir pirmajame „The Lords of Midnight“, pats žaidimo principas didžiąja dalimi išlieka toks pat: pasaulį čia taip pat matysime valdomų herojų akimis, keliaudami tyrinėsime pasaulio objektus, prisijungsime ar kariausime su priešų armijomis, bandysime susiorientuoti, kur, po velnių, esame, bandydami suderinti bendrą žemėlapį su realiai matomais aplinkos vaizdais ir t.t. Trumpiau tariant, visai kaip ir „The Lords of Midnight“, „Doomdark‘s Revenge“ yra toks pat komplikuotas ir greičiausiai privers ne vieną kartą jį pasiųsti toli, toli, bet paskui vėl sugrįžti, „N-tam dubliui“.

Žaidimo perleidimo dėka galima pasidžiaugti labiau nei pakenčiamais, netgi visai puikiais panoraminiais vaizdais, kuriuose bent jau galima įspitrinti visas aplinkos detales. Taip pat, keliaujant per pasaulį keisis ir pačių panoramų spalvos – tai suteikia žaidimui daugiau gyvybiškumo.
Atvirai tariant, nors tai ir yra neabejotina klasika, kurią dėl bendro išprusimo išbandyti tikrai verta, visgi, patiks ir mėgausis tikrai ne kiekvienas. Tiesiog tame žaidimo ilgume ir komplikuotume kažko trūksta, kad jis priverstų išsėdėti valandų valandas. Tačiau yra vienas didelis „BET“: žaidimas pritaikytas išmaniesiems įrenginiams, tad jei sėdint autobuse, laukiant eilėje ar pan, tai būtų bene pats geriausias užsiėmimas.