Šis žaidimas ilgu ir painiu pavadinimu yra tikrai išskirtinė dovana visiems nešiojamųjų žaidimų kompiuterių „PS Vita“ turėtojams. „Danganronpa“ tai tarsi koks netiesioginis „Virtue`s Last Reward“ tęsinys („Danganronpa“ netgi skamba viena ar dvi pastarojo muzikinės temos!) su labai jau žaidimų seriją „Ace Attorney“ primenančiais teismais. Tik didžiausias skirtumas yra tas, kad „Danganronpa: Trigger Happy Havoc“ žaidėjui suteikia kur kas daugiau laisvės nei paprastai būtinga vizualinės novelės žanro žaidimams. Žinoma, antras pagal dydį skirtumas nuo kitų panašaus tipo ar tematikos žaidimų yra nenuginčyjamas „Danganronpa“ originalumas bei stilistika.

Čia, kaip ir kituose tokio tipo žaidimuose („999“, „Virtue`s Last Reward“ ar, tarkim, „Sweet Fuse“), tam tikras skaičius žmonių uždaromi grėsmingame pastatų komplekse, kur juos terorizuoja vienoks ar kitoks mielos išvaizdos, bet šaižaus ir nemalonaus balso robotas/marionetė. Taigi ne išimtis ir „Tanganronpa“ – 15 mokinių (tarp kurių ir žaidėjo valdomas veikėjas Makoto) atsibunda mokykloje užkaltais langais į kurią visi buvo pakviesti mokytis, o juos netrunka pasitikti prieštaringas per nuotolį valdomas robotas-meškinas Monokuma. Na, tų, kas žaidė kiek aukščiau mano jau įvardintus žaidimus tokia pradžia labai nustebti neturėtų, tačiau „Tanganronpa“ intriga tampa šių 15-os mokinių atrinkimo ypatybė – visi jie yra absoliučiai geriausi tame, ką gyvenime daro bei sugeba (nuo paties geriausio beisbolo žaidėjo ar geriausios plaukikės iki labiausiai atsipūtusio bei didžiausios lošėjos). Žaidėjo valdomas personažas jokių talentų ar išskirtinių savybių neturi, tačiau į šią mokyklą atrenkamas kaip „mokinys, kuriam labiausiai sekasi“. Vėliau, žaidimo eigoje iškeliama mintis, kad žaidėjas, visgi, yra tas, kuriam labiausiai nesiseka…

Jau pačioje žaidimo pradžioje į vieną krūvą suvarytiems 15-ai mokinių Monokuma pasiūlo dvi išeitis: gyventi visiems šioje mokykloje iki gyvenimo galo arba pabandyti iš mokyklos pabėgti vienu labai fatališku būdu, tuo pačiu prisiimant ir visas galimas pasėkmes. Trumpiau tariant pagal Monokumos taisykles, iš mokyklos paleidžiamas tas, kuris nudaigoja kitą mokinį ir, po savo negailestingo poelgio, sugeba išvengti įtarimų, kaltinimų bei bausmės. O tam, kad viskas vyktų sąžiningai, po kiekvieno rasto kūno skelbiamas klasės teismas, per kurį likę mokiniai turi išsiaiškinti, įrodyti bei nubalsuoti prieš tą, kuris, jų nuomone, padarė nusikaltimą. Čia ir yra būtent ta žaidimo dalis, kuri labiausiai primena kitą garsią žaidimų seriją „Ace Attorney“.

Žinoma, verta pažymėti, kad patys klasės teismai „Danganronpa: Trigger Happy Havoc“ vyks kur kas greičiau nei tie iš „Ace Attorney“, nes čia vienu metu diskutuos ir ginčysis daugiau nei 5 ar 10 žmonių. Sakyčiau, kad šie, „Danganronpa“ klasės teismai yra tarsi blitz-posėdžiai, kurių metų Tau, kaip žaidėjui, reikės įveikti eilę skirtingų mini žaidimų. Dalis mini žaidimų labai primena garsiojo advokato Pheonix Wright bylos narpliojimo būdų, tačiau kita dalis yra visiškai nauji bei gana novatoriški, todėl žaisti „Danganronpa“ pasidaro dar įdomiau. Smulkiau apie klasės teismus nepasakosiu, nes jų nėra labai daug, bet jie kiekvienu kartu tampa kiekvieno žaidimo skyriaus „razinka“, todėl pasakysiu tik tiek, kad visi klasės teismai prasidės su daug įvairių įkalčių, minčių ir daug klaustukų, o baigsis kiekvieną kartą visai ne taip, kaip to tikiesi. Už tokį dėmesio išlaikymą bei neblėstančią, vis žaidėją apsivijančią intrigą kūrėjams – ne vienas medalis. Bet, aišku, patį didžiausią įspūdį palieka pats pirmas klasės teismas ir jo baigtis – po tokios pradžios tikrai nei vienas nesugebėtų numesti šio žaidimo į šalį!

Jeigu atmesti klasės teismus ir visą kriminalinę-detektyvinę žaidimo pusę, „Danganronpa“ lieka gana gilus bei nuoseklus gyvenimo/bendravimo simuliatorius, įvilktas tarsi į pirmo asmens nuotykių žaidimo rūbą. Čia, skirtingai nei kitose pastarojo meto populiariose vizualinėse novelėse žaidėjas gali nevaržomai vaikščioti (net bėgioti!) po visą tuo metu atrakintą mokyklos pastatą bei jo dalis ir naršyti kiekvieną mokyklos užkampį tiek, kiek jam patinka. Šniukštinėjant įvairius įdomius objektus žaidėjui kartais bus skiriamos Monokumos monetos (taip pat jos gaunamos ir už sėkmingai įveiktus klasės teismus), kurias metant į specialią Monokumos mašiną galima prisirinkti daugybę skirtingų dovanų. O dovanos, savo ruožtu, skirtos tam, kad kalbinant kitus mokinius greičiau pelnytum jų prielankumą. Aišku, bendrauti su kitais mokiniais ar naršyti mokyklos bei kolekcionuoti skirtingas dovanas (viso dovanų žaidime yra apie 115!) nėra privaloma – galima tiesiog visą žaidėjui skirtą laisvą laiką pramiegoti, tačiau toks sprendimas toli gražu nerekomenduotinas.

Bendrauti su kitais veikėjais verta ir netgi reikia dėl dviejų priežasčių (bent jau tiek matau aš, bet gali būti ir daugiau): įdomumas pažinti visiškai skirtingus ir skirtingai intriguojančius personažus ir kalbinamų veikėjų savybių išmokimas, kurias vėliau galima sėkmingai pritaikyti bei dar sėkmingiau panaudoti per klasės teismus. Taigi dviguba nauda. Aišku, rinktis su kuo bendrauti reikia gana atidžiai, nes niekada nežinai, kuris iš mokinių taps sekančia auka, o kuris arba kuri – potencialiu nusikaltėliu. Monokuma visus 15-a mokinių nuolat kurstys, sunkiausiam nusikaltimui įvairiai motyvuos arba tiesiog klaidins ir bandys vedžioti už nosies. Iš viso to ir susidaro labai įtraukiantis žaidimo procesas, kurio centre nuolat bus ta keista paslaptis – kodėl geriausi savo sričių mokiniai surinkti į vieną vietą bei kodėl joje laikomi. Galima pasakyti, kad „Danganronpa: Trigger Happy Havoc“ yra vykęs ir kaip vizualinės novelės žanro žaidimas, nes čia niekada nenuslūgsta įtampa bei puikiai išlaikoma intriga (o ką jau kalbėti apie logiškai, sumaniai ir netikėtai išsirišančia visus veikėjus vienijanti siužetinė linija) ir kaip nuotykių/gyvenimo simuliatoriaus – didelė erdvė žaidėjo smalsumui patenkinti bei 14-a santykių, kuriuos galima įvairiai plėtoti.

Pagirti „Danganronpa“ kūrėjus galima ir už nuoširdžiai įsimintinus veikėjus. Garbės žodis – visi originalūs ir tikrai negalėčiau sakyti, kad šiame žaidime surinkti visiems įprasti stereotipai. Taip, kažkiek jų prisilaikoma, bet visi personažai vis tiek kažkuo labai išskirtiniai, netikėti ir anksčiau ar vėliau būtinai nustebina. Kitas netikėtai stebinantis dalykas yra šių personažų skaičius – 15! Taip, įprasta, kad tokio tipo žaidimuose būna daugiau nei vienas ar keli veikėjai, tačiau dažniausiai vizualinėse novelėse sutinki perpus mažiau nei jų yra čia. Šiaip visi jie savaip unikalūs, patrauklūs ir geri, todėl apie didžiąją dalį jų nerašysiu, nes šio žaidimo atveju tai būtų beveik tas pats, kas ištisais gabalais pasakoti apie siužeto įvykius. Žodžiu, nustebina, pavyzdžiui, tokie veikėjai kaip Aoi Asahina (geriausia plaukikė) – atrodo, kad ji yra tipinė tobulų formų gražuolė su mažoku intelektu, bet šis žaidimas visus veikėjus apsuka tokiomis situacijomis, kuriose jie ne tik atsiskleidžia, tačiau pasielgia netikėtai ir taip pelno žaidėjo simpatijas bei dėmesį. Tačiau labiausiai iš veikėjų (žinoma, be protagonisto Makoto, kuris, beje, taip pat labai vykęs) mano dėmesį patraukė paslaptingoji Kyoko Kirigiri. Garbės žodis, ši veikėja yra taip gerai išplėtota, taip nuosekliai sudurstyta jos siužetinė linija ir apskritai kalbant apie ją jaučiamas toks išbaigtumas, kad Kyoko Kirigiri norisi nominuoti geriausia mot. lyties veikėja kompiuteriniame žaidime bent jau per pastaruosius dešimt metų. Ir ji stebėtinai greitai bei lengvai įsimena. Net keista kaip lengvai žaisdamas atsiduri jos sugniaužtame kumštyje bei kaip elegantiškai ji ne tik narplioja kitų intrigas, bet ir išsinarplioja pati iš tų, į kurias papuola. Taip pat Kyoko yra toks personažas, kuris sukelia visą paletę skirtingų emocijų bei jausmų. Ir jie tikrai nėra pritempti – viskas kyla sukyla natūraliai. Tiesa, Kyoko kažkiek primena Phi iš „Virtue`s Last Reward“ (apskritai šis žaidimas „Danganronpa“ dažnai visaip referuojamas), bet pastarajai, vis tik, pristinga gylio bei išbaigtumo.

Dar viena niekaip nenuginčijama „Danganronpa: Trigger Happy Havoc“ vertybė yra jo trukmė. Žaidimas tikrai labai ilgas. Ir čia aš kalbu vien apie pagrindinę siužetinę liniją, kurią peržaidus niekaip neįmanoma visko surinkti bei pamatyti (žaidime grūste prigrūsta tiek rimtų, tiek smagių ar prablaškančių siurprizų). O jeigu to maža, perėjus žaidimą atsirakina „mokyklos režimas“, kuris paremtas visai kitokiu principu, nei pagrindinė siužetinė linija: čia Monokuma visiems prisipažįsta, kad jis neturi savo atsarginių klonų, todėl jei jam kas atsitiktų ar jį kas susprogdintų – žaidimas negalėtų tęstis, tad per tam tikrą laiką prigaminti jam klonų yra visų mokinių pareiga. Šiame režime yra nustatytas 51 dienos laikotarpis, per kurį reikia ne tik Monokumai gaminti klonus, bet ir dar daugiau bei atviriau bendrauti su kitais mokiniais, nes būtent per bendravimą ir rodomą dėmesį galima pamatyti tų, kam labiausiai buvo rodomas dėmesys, pabaigas. Tiesa, šiame režime teks gerokai pasukti galvą bei paplanuoti veiklas, nes čia žaidėjui liepta koordinuoti visų mokinių veiklas – kas ieško komponentų naujiems Monokumos klonams, kas ilsisi, o kas šveičia mokykla, nes isteriškas robotas iš visų reikalauja švaros. Žodžiu, įsigijus „Danganronpa“ su juo gražaus laiko turėsi kokį mėnesį (ir čia tik tuo atveju, jei žaidi gana intensyviai; jei ne – žaidimo užteks pusei metų).

Maloniai pradžiugino veikėjų įgarsinimas. Visų pirma smagu, kad žaidime yra ir japoniškas (originalus) garso takelis, nes tai dažnu atveju tampa priimtinesnė opcija, bet šį kartą kokybiškas pasirodė ir įgarsinimas anglų kalba. Visi veikėjai turi savo charakterius, jų kalba turininga emocijomis ir net yra tik tam tikriems veikėjams būdingų kalbos akcentų. Muzika čia irgi be priekaištų, tik man vis kildavo įtarimas, kad viena muzikinė tema tikrai yra tiesiogiai paimta iš „Virtue`s Last Reward“. Kadangi šį žaidimą iš savo „PS Vitos“ jau ištryniau, neturėjau kaip patikrinti. Kita vertus jos skambėjimas „Danganronpa“ netrukdo, bet net priešingai – suteikia pridėtinės vertės iš tų, kas žaidė „Virtue`s Last Reward“ ir iki šiol jį maloniai prisimena (nors tokio žaidimo pamiršti turbūt apskritai nelabai įmanoma). Tuo tarpu vizualiai „Danganronpa“ neabejotinai atrodo kaip geriausia vizualinė novelė (bet čia juk „PS Vita“, tad toks faktas neturėtų labai stebinti), o šio žaidimo vizualumo aspektą galutinai išaukština visa galybė stilizuotų komiksų intarpų, vaizdo intarpų ir t.t. Žodžiu, aukštumoje.

Labiausiai šiuo tekstu noriu akcentuoti tai, kad „Danganronpa: Trigger Happy Havoc“ yra turbūt labiausiai išskirtinis „PS Vita“ žaidimas (po, žinoma, „Tearaway“, tačiau jų kiek skirtingos kategorijos), todėl tai nepamainoma dovana bet kuriam „PS Vitą“ turinčiam kompiuterinių žaidimų gurmanui. Taip pat tai vienodai tamsi ir savo humoru skaidri istorija, mažai kuo nusileidžianti tokiems grandams kaip „999“ ar „Virtue`s Last Reward“, nors, jei rašyti sąžiningai, iki pastarųjų visai iš kojų išverčiančios pabaigos „Danganronpa“ kiek pritrūksta. Bet „Danganronpa“ neabejotinai pirmauja prieš kitus savo turiniu, trukme, veiklos galimybėmis, žaidėjui suteikiama laisve, originalių bei skirtingų veikėjų skaičiumi, papildoma veikla jau perėjus žaidimą ir visapusiškai įsimintina veikėja Kyoko Kirigiri. Taip pat šio žaidimo išskirtinumą lemia tai, kad žaidėjui tenka labai įvairūs žaidimo proceso elementai bei tarpusavyje derinami skirtingi žaidimų žanrai, todėl tūnodamas prie „Danganronpa“ dažniau ir labiau jautiesi žaidžiantis, o ne tiesiog skaitantis besikeičiančius dialogus.

Visiems linkiu pabandyti „Danganronpa: Trigger Happy Havoc“, nes žaidimas pasitarnauja ne tik kaip pramoga, bet ir priverčia susimąstyti. O aš jau nekantriai laukiu šio žaidimo tęsinio, „Danganronpa 2: Goodbye Despair“, kurio visi europiečiai turėtų sulaukti rudenį.