Ironiška, kad „Fable“ seriją pradėjo visai ne ta studija, kurios sinonimu vėliau ji tapo. Sugalvotas kaip „Sega Dreamcast“, o realizuotas jau kaip „Xbox“ žaidimas, tai buvo vienintelis studijos „Big Blue Box“ projektas. Kai „Fable“ po daugiau nei ketverius metus trukusių darbų pagaliau debiutavo 2004-tųjų rugsėjį, jo gimtosios studijos jau nebebuvo. Likus keliems mėnesiams iki žaidimo pasirodymo, „Big Blue Box“ komanda galutinai įsiliejo į motininės studijos „Lionhead“ kolektyvą. Jos sukurtas žaidimas greitai tapo nauju „Microsoft“ konsolės vėliavnešiu.

„Fable“ padėjo atkreipti dėmesį į „Xbox“ konsolę, kuri prieš dešimt metų išgyveno tikrą pakilimą: balandį jos pardavimai JAV buvo pirmąkart didesni nei „PlayStation 2“, liepą „Xbox Live“ prenumeratorių skaičius pasiekė milijoną, o lapkritį „Halo 2“ tapo daugiausiai pinigų per vieną dieną uždirbusiu kūriniu pramogų verslo istorijoje.

Kai 2011-taisiais rašiau apie „Halo: Combat Evolved Anniversary“, buvau šventai įsitikinęs, jog po kelerių metų ateis eilė ir „Halo 2 Anniversary“. Taip galvojau dėl kelių priežasčių. Pirma, „Halo: Combat Evolved Anniversary“ buvo finansiškai sėkmingas. Antra, iki „Halo 2“ dešimtojo gimtadienio buvo likę pakankamai laiko, kad būtų spėta paruošti atnaujinimą. Trečia, „Xbox 360“ konsolėje būtų užbaigta pirmoji „Halo“ trilogija. Gal nebenorėdama vilkinti „Halo 4“ ir „Halo 5“ pasirodymo, o gal nesiryždama samdyti kitos studijos, bet „Microsoft“ nutarė neprasidėti su „Halo 2“ ir pasirinko kitą šiemet jubiliejų švęsiantį žaidimą – „Fable“.

Sekdami pirmtako „Halo: Combat Evolved“ pėdomis, „Lionhead“ darbuotojai nusprendė neliesti originalaus „Fable: Lost Chapters“ turinio ir skyrė visą dėmesį techninės žaidimo pusės restauracijai, o tiksliau – reprodukcijai. Kiti panašiomis aplinkybėmis pasirodantys žaidimai dažniausiai būna tiesiog perkeliami į naują platformą ir sulaukia tik nesudėtingų techninių patobulinimų, tokių kaip padidinta kadrų kaita ir rezoliucija. Su „Fable Anniversary“ buvo kitaip. „Lionhead“ viską perdarė iš naujo „Unreal Engine 3“ varikliu. Iš originalaus variklio liko tik pats branduolys. Personažų modeliai ir visi aplinkos objektai buvo permodeliuoti ir padengti aukštesnės rezoliucijos tekstūromis, patobulėjo veidų animacija, gerokai padaugėjo šviesos efektų, išaugo garso kokybė, nuo 480p iki 1080p padidėjo vaizdo raiška, sutrumpėjo krovimo laikai.

Buvo nežymiai patobulinta ir pati žaidimo eiga. Nauja vartotojo sąsaja vis dar nepatogi, bet patogesnė nei senoji. Dėl protingesnės išsisaugojimo sistemos siužetinių kvesto nebereikia kartoti nuo pradžių – galima išsisaugoti kad ir pačiame kvesto viduryje. Leidžiama naudoti tiek originalią, tiek iš naujesnių „Fable“ žaidimų pasiskolintą valdymo schemą. Beje, kalbant apie kitas „Fable“ dalis, nuo šiol suradus kokį nors daiktą nebereikia knistis po inventorių jo beieškant – galima iš karto peržvelgti radinio charakteristikas ir, panorėjus, juo iš karto pasinaudoti, pavyzdžiui, apsiauti geresniais batais.

Būtų buvę nuostabu, jei „Lionhead“ būtų praplėtusi žaidimo turinį kūrėjų žadėtomis, tačiau originale taip ir neįgyvendintomis savybėmis, tokiomis kaip galimybė turėti vaikų ar iš gilės išaugantis ąžuolas. Iš pradžių kūrėjai planavo ne tik perdaryti žaidimą nauju varikliu, bet ir pertvarkyti jo originalų turinį, kuriam turėjo šiokių tokių priekaištų. Apskaičiavę, kad tam prireiks bent trejų metų, persigalvojo. „Microsoft“ projektui tegalėjo skirti 15 mėnesių. Todėl pats „Fable: Lost Chapters“ turinys, išskyrus nebent kažkur prapuolusius kūno randus, išliko daugmaž nepakeistas. Net kainos parduotuvėse liko tokios pačios.

Kalbant apie prekybą, vis dar veikia senasis triukas su spekuliacija. Priminsiu. Kadangi žaidimo pasaulyje veikia paklausos ir pasiūlos dėsnis, prekybininkai perteklinius daiktus parduota su nuolaida, o deficitinius – su antkainiu. Afera vykdoma labai paprastai. Pamatai, kad kuris nors pardavėjas turi daug vienos rūšies daiktų, sakykime, deimantų. Jis juos parduoda žemesne nei rinkos kaina, nes turi jų daugiau negu jam reikia. Nuperki iš jo visus, kiek tik turi. Nebeturėdamas deimantų, jis sutinka už juos mokėti brangiau. Parduoti jam viską atgal už gerokai didesnę kainą nei pirkai. Kartoji šią procedūrą tiek, kiek to reikalauja godumas ir leidžia sąžinė. Keista, kad „Lionhead“ neištaisė šio visiems gerai žinomos klaidos.

Kaip, beje, ir visų kitų klaidų. „Lionhead“ taip stengėsi išsaugoti „Fable“ tokį, koks jis buvo prieš dešimt metų, kad net paliko visas originale buvusias klaidas. Net ir tas, dėl kurių žaidimą gali tekti kartoti iš naujo. Daug ką atsiminiau iš anksčiau, bet prieš pradėdamas žaisti dėl viso pikto pasiieškojau informacijos apie dažniausiai pasitaikančias klaidas. Prisipažinsiu, buvo be galo keista skaityti prieš septynerius ar daugiau metų parašytus komentarus ir aptikti juose informacijos apie problemas, su kuriomis galima susidurti žaidžiant šiemet išleistą „Fable Anniversary“.

Bet tai dar ne viskas. „Fable Anniversary“ turi ir nemažai tik sau būdingų trūkumų. Žaidimas šizofreniškai nestabilus. Ypač iš pradžių. Būna, ima ir pakimba. O kai jau pakimba, tai pakimba – nebereaguoja net konsolės išjungimo mygtukas. Laimei, „Lionhead“ šią problemą neseniai išsprendė su pataisa. Tačiau kitos problemos liko. „Fable Anniversary“ trūksta optimizacijos. Krovimo laikai vis dar per ilgi. Netgi norint patekti į pagrindinį meniu reikia sekundėlę luktelėti, panašiai kaip „Grand Theft Auto V“. Kita opi problema atsirado pervertinus technines galimybes. „Fable Anniversary“ atrodo panašiai kaip kiti „Fable“ žaidimai, tačiau juos gerokai lenkia savo vaizdo raiška – 1920×1080 vietoje įprastų 1280×720. Su tokia rezoliucija „Xbox 360“ susitvarko ne ką geriau nei „Xbox One“. Kadrų kaita nestabili ir nuo pat žaidimo pradžios juntamas nedidelis įvesties vėlinimas („input lag“). Vardan sklandesnės žaidimo eigos mielai sutikčiau išmainyti rezoliuciją į didesnę kadrų kaitą.

Apmaudu, kad paskutinis „Xbox 360“ ekskliuzyvas iš „Microsoft“ nepasižymi tokia kokybe, kokia pasižymėjo buvusieji iki jo. Jei iš „Fable: Lost Chapters“ importuotas klaidas dar būtų galima pateisinti dogmatišku troškimu išsaugoti autentiškumą, tai kalbant apie techninį broką jokių alibi negali būti. Pasišiukšlinote, „Lionhead“.