Be galo smagu žinoti, kad asmeninių kompiuterių turėtojai pagaliau galės išmėginti bent jau trečiąją šios legendinės 2D žaidimų serijos dalį. Aišku, panašu, kad visos „Metal Slug“ dalys, spėjusios pabuvoti jau net ir mobiliuosiuose telefonuose, atkeliaus ir į PC, tarsi paskutinę maršruto stotelę, tačiau geriau būti paskutiniu eilėje ir vis tik gauti tai, ko laukei, nei likti visai be nieko, ar ne? Taigi, „Metal Slug 3“ pagaliau ir kietuosiuose kompiuterių diskuose. Ar jį lengva priimti už gryną pinigą? Ar įmanoma žaisti? Ar vis dar smagu, ar veža? Viskas susiveda į tai, ar prie šio žaidimo prisės senosios asmeninių kompiuterių kartos žaidėjas ar naujosios. Šis mažas niuansas, sakyčiau, iš esmės keičia prasmę.

Asmeniškai man, kaip jau ne kartą esu bylojęs anksčiau, geriausias šios serijos žaidimas yra „Metal Slug 2“. Jis man jau taip įaugęs į kraują, kad sunku žaisti visas kitas dalis, nes visos iki vienos atrodo blankesnės ir prastesnės. Bet čia jau, akivaizdu, mano individuali problema. Tuo tarpu kalbant vien apie „Metal Slug 3“ ir vertinant jį atskirai nuo garsiosios žaidimų serijos, tai yra kokybiškas penkių lygių trukmės 2D žaidimas, kurį, savaime suprantama, smagiau žaisti dviese. Žinoma, jis nėra lengvas. Turiu omenyje tiek sudėtingumą, tiek turinį – gerai vertinamas žaidimų serijos „Metal Slug“ humoras čia kažkaip užgniaužiamas vietomis net absurdiško sudėtingumo ir bereikalingo dramatizmo.

Pirma nesunkiai apibūdinama žaidimo „smagybė“ yra tai, kad žaidėjui leidžiama rinktis iš keturių klasikinių veikėjų (du vyrai, dvi moterys) bei, tuo pačiu, žaisti dviese. Smagumas kyla iš to, kad greitai pripranti prie savo pasirinkto veikėjo (nupiešti jie tikrai kokybiškai bei nestokojant išskirtinumo) ir tuomet iškart nustembi, kai žaidimas iš to pasišaipo; taip pat „Metal Slug 3“ labai jau intuityviai bei maloniai žaidžiamas dviese. Iškart pajauti, kad kūrėjai tiesiog žinojo ką ir kaip daryti, jog dviejų žaidėjų formulė tokio tipo bei stiliaus žaidime suveiktų; nėra nė kvapo to šių laikų co-op žaidimams būdingo dirbtinumo ar forsavimo.

Nors žaidime lygių vos penki, „Metal Slug 3“ peržaidžiamumas yra tiesiog nesuskaičiuojamas. Šį žaidimą nežinia kiek kartų perėjau žaisdamas „PlayStation 2“ (šiai konsolei buvo išleista smagi visos žaidimų serijos „Metal Slug“ antologija), vėliau „Xbox360“, o dabar, štai, asmeniniu kompiuteriu. Šiaip peržaidžiamumą lemia dviejų dalykų samplaika: tai, kad jis panašaus sunkumo kaip „Contra“, bet tuo pačiu ir tai, jog „Metal Slug“ turi savo su niekuo nesupainiojamą stilių (tiek piešime, tiek turinio vaizdavime apskritai). O jei to maža, tai pirmi keturi lygiai siūlo dar ir po 3-4 skirtingus atsišakojimus, kuriais pasukę pamatome visiškai kitokias lygių atkarpas. Na, tai tikrai skatina peržaidžiamumą ir ypač tuo atveju, jei sieki visus lygius pereiti vos su vienu kreditu (jausmas maždaug toks, kai ateini prie arkadinio automato (gaila, tokių Lietuvoje rastum nebent su žiburiu) ir įmetęs vieną žetoną žaidi kokią valandą).

Iš esmės tai, ko būtent šioje dalyje man pritrūko (lyginant ją kad ir su tuo pačiu „Metal Slug 2“ arba , pvz. „Metal Slug 4“) yra vientisumas ir balansas. Kalbant apie vientisumą, tai patys lygiai nėra ryškūs ar išsiskiriantys: čia viename lygyje pamatai ir zombių, ir dramblių, ir sniego žmonių, čia kitame turėtų būti lyg piramidės, o jau Tave čiaumoja milžiniški augalai ir t.t. Trumpiau tarius labai jau padrika, o iš to padrikumo seka ne visai malonus jausmas: Tave vienu metu puola tuntai skirtingų varžovų (tarp jų: augalai, tankai, zombiai, sniego žmonės ir kas tik nori) ir viskas iš „Metal Slug“ žaidimams būdingo smagumo virsta į karštligišką bandymą išvengt atakos, kurių ekrane vienu metu būna šimtai. Na ir aš jau nekalbu apie paskutinį, penktą lygį… Jame tiek siužetiškai, tiek pagal skirtingų priešų kiekį, tiek pagal skirtingų žaidimo proceso elementų integraciją (tai šonu slenkantis 2D, tai vertikaliai, tai statiškas), tiek pagal lygio trukmę yra pasiekiamas visiško absurdo stogas ir taip praraunamas, kad peržaidus šį lygį vargu ar kam pasirodys maža. Iš vienos pusės tokios emocijos bei sukeliamas efektas yra gerai, bet iš kitos – reikėtų balanso. Taip, žaidimas turi sunkėti, bet lyginant pirmus keturis lygius su paskutiniu, skirtumas lyg tarp pradinių klasių ir universiteto.

Šiaip „Metal Slug 3“, kaip tęsinys bendrame visos serijos kontekste žiūrisi neblogai ir jame tikrai galima atrasti išskirtinumo (kad ir tame pačiame sudėtingumo lygyje, kuris kartais pernelyg priklausomas nuo priešininkų kiekio, matomo ekrane). Taip pat smagu žaidžiant naują dalį atrasti naujų „transporto priemonių“, o šiuo atveju – milžinišką dramblį su prie šonų pritaisytomis patrankomis. Netikėtumų ar smagių smulkmenų yra ir daugiau (čia tiems, kas uoliai žaidė/žaidžia ir kitas „Metal Slug“ dalis), bet tiems, kas šią seriją mato pirmą kartą – absoliučiai viskas bus nauja, gražu, painu ir t.t.

Kaip jau rašiau aukščiau, patys „Metal Slug 3“ lygiai kiek per blankūs (nėra tokio ryškaus bei malonaus kontrasto kaip, tarkime, „Metal Slug 2“ ar netgi pačiame pirmame „Metal Slug“, kuriame apskritai buvo vos vienas veikėjas). Bet tą lygių blankumą lemia ne vien spalvos, o ir serijai įprasto humoro stoka: čia nebus scenų, kurių metų priešai deginasi arba šneka ar, galiausiai, išsižioja ir rėkia pamatę žaidėją. O gal yra kelios, bet tokios varganos ir išsivadėjusios, kad net nepastebėjau. Kita vertus tai tikrai geriau nei nieko. T.y. geriau nei apskritai jokių „Metal Slug“ žaidimų nebuvimas asmeniniams kompiuteriams.

Žinoma, galiausiai viskas susiveda į tai, ar turi kokį bendramintį draugą, kuris nori kažko sunkesnio dviem žaidėjams. Trumpiau tariant jei susitinka du senosios mokyklos gerbėjai (ar gerbėjas ir gerbėja, aš nieko nesakau) – laikas prabėgs taip, kad net nepastebėsi. Tačiau jei žaidi vienas ir esi priekabus ar, pvz., kaip aš, per daug priklausai nuo prisiminimų (tarkim „Metal Slug 2“) tuomet smagumas žaidžiant šią dalį gali būti sąlyginis. Nors žaisti ką ir į ką įsitraukti tikrai yra, tai akivaizdu, tačiau lygiai taip pat akivaizdu, kad tokio stiliaus ar sudėtingumo žaidimas lips ne kiekvienam. Beje, džiugu tai, kad šioje, asmeninių kompiuterių versijoje yra lygių pasirinkimas, koncepcinių piešinių galerija bei visi nustatymai, kuriuos tikėtumeisi rasti.