Prieš prasidedant visam, pastaruoju metu vykstančiam „The Dark Eye“ vajui ir jo žaidimus kuriančios „Daedalic Entertainment“ siautėjimui, gyvavo senoji mokykla. Juk, geriau pagalvojus, beveik visos gerai pažįstamos frančizės skaičiuoja ne vieną dešimtmetį. Štai, pavyzdžiui, „Elder Scrolls“ „Arena“ ir „Warcraft: Orcs and Humans“ mus nukelia į 1994-uosius, o tai – solidus dvidešimtmetis. Ne išimtis ir šio „Arkanijos“ pasaulio serija, kurios pirmasis žaidimas „Realms of Arkania: Blade of Destiny“ išleistas dar 1992 metais, o po jo atėjo dar du ne ką mažiau garbūs papildymai „Star Trail“ (1994) bei „Shadows over Riva“ (1996). Aišku, bėgant metams, šie senoliai neišvengiamai užsimiršta ir lieka tik žinomi tik ištikimiausiems fanams arba patologišką neapykantą naujiems žaidimams jaučiantiems hipsteriams.

Galop, naujosios technologijos nelinkę bendrauti su senaisiais žaidimais, o negana to, norint sąžiningai įsigyti tokį „senojo pasaulio reliktą“ gali tekti pakloti kelis kartus daugiau, už patį moderniausią topinį AAA žaidimą. Laimei, savo tarpe turime nemažai Indiana Džounsų (arba nekromancerių – kaip kam labiau patinka), kurie imasi darbo šiuos reliktus iškelti į dienos šviesą, kad visi pamatytų kaip buvo seniau.

Na, o tokių „iškėlinėjimų“ žinome ne vieną ir ne du. Tai „Baldur‘s Gate“, „Shadow Warrior: Classic Redux“, „Deathtrap Dungeon“, „Duke Nukem: Megaton Edition“ ir eilė kitų. Ne išimtis ir pastarieji klasikiniai Arkanijos žaidimai. Tiesa, reikia pažymėti, kad priešingai kitiems, šie žaidimai negavo nei jokio grafinio patobulinimo, kuris būtų bent šiek tiek aplyginęs tuosius 1992 metų pikselius. Gal tame ir yra racijos – turime gryną autentiką. Tačiau ši autentika tikrai skirta tikrai ne kiekvienam.

Pačio žaidimo principu, „classic series“ yra beveik identiškos dar 2013 metais išleistam (o gal geriau sakyti „perleistam“), „Realms of Arkania: Blade of Destiny žaidimui. Tai reiškia, jog čia turėsime krūvą susibėgusių veikėjų, kuriuos vedami bandysime atgauti legendinį „lemties kalaviją“. Vėliau, aišku, juos galėsime tobulinti, keldami pagrindinius atributus, talentus, burtus ir kitus dalykus, o visos kovos vyks ėjimų strategijos pagrindu. Tiesa, jei modernusis perleidimas kažkiek bando susidraugauti su naujais žaidėjais, duodamas šiokius tokius paaiškinimus apie tam tikrų atributų ar talentų svarbą, o žemėlapyje parodo su užduotimis susietus objektus, tai šis apskritai nieko nesivargina pranešti – maždaug „jei jau žaidi, reiškias esi „TDE“ sistemos žaidėjas“. Netgi ant vieno iš žaidimų instrukcinės knygutės puikuojasi „simulation“ užrašas.

Nors toks „hardkoriškumas“ yra iš tiesų smagus, kuomet kalbama apie užduotis (nepaisant to, kad teksto čia labai, labai daug), kadangi reikia bandyti orientuotis pačiam, kitais atvejais tai daugiau varo į neviltį. Trumpiau tariant, tai tikrai nėra toks žaidimas, kurio mechaniką perprasime vienu prisėdimu.

Taigi, „Realms of Arkania: Classic Serries“ tikrai ne kiekvieno žaidėjo skoniui, ne vien dėl 1992 – 1996 metų grafikos, bet ir dėl ne itin didelio draugiškumo labiau atpūtusiems žaidėjams. Visgi, jei mėgstate iššūkius (šiuo atveju žaidimus, kuriuose absoliučiai viską reikia išsiaiškinti patiems) išbandyti verta. Kitu atveju būtų vertingiau sėsti prie naujesnio perleidimo.