Prieš metus iOS platformai pasirodęs ispanų studijos „Beutifun Games“ projektas „Nihilumbra“, pagaliau pasiekė ir AK žaidėjus. Ir labai gerai, kad pasiekė, nes „Nihilumbra“ nors ir trumpas, tačiau vertas dėmesio žaidimas, kurio gražiai, literatūriškai suręstas tekstas braunasi kiaurai per pagrindinio veikėjo Born ir žaidėjo sąmonę. Taip pat, nuo pat pradžių įsirėžia meniškai pateiktas vizualinis žaidimo stilius. Jei užsikabinai, skaityk toliau.

Vos įsijungus žaidimą, augant kartu su valdomu personažu, pasitinka demotyvuojantys epitetai, bei nuvertinimai. Žaidimo pasakotojas – šaltas, konkretus ir žeminantis balsas. O aš tuštumos vaikas, nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų bėgantis nuo jos į iliuzinėm svajom nuspalvintą šviesią ateitį. Galbūt balsas teisus ir aš iš tiesų nieko nevertas, galbūt šiame pasaulyje, kupiname spąstų ir siaubingų tuštumos apraiškų aš esu niekas?.. Tokios štai nieko gero nežadančios idėjos pasklisdavo mano galvoje, kai žaisdavau „Nihilumbra“. Be abejo, nauja skaitmenine egzistencializmo biblija šis žaidimas netaps, tačiau bet kokiam labiau įsijaučiančiam žaidėjui, kažką trumpam suteiks. Juk kokiam kitam žaidime Jums nuo pat pradžių kalė, jog esate niekas, ar kad Jums nepasiseks? Dėl šio aspekto „Nihilumbra“ tampa išskirtinis. Jis kitoks ir dėl to jis įdomus.

Tiesą pasakius, Nihilumbra yra gotikinis indie platformeris-pūzlė, kurį sudaro 5 skirtingi pasauliai. Klajodami juos sudarančiais lygiais, įgauname naujas galias, kurių dėka pereisime lygius. Žaidime yra penkios galios, kurios iš tiesų yra pažymėtos tam tikromis spalvomis. Jų panaudojimas tai lyg piešimas. Pasirenki spalvą ir pieši su ja ten, kur reikia, idant galėtum eiti toliau. Trumpai apie visa tai. Pasauliai, kaip ir minėjau, yra 5. Tai „Frozen Cliffs“, kuriose viskas prasideda, bei herojus įgauna mėlynos spalvos galią, kurios dėka gali bet kokį paviršių paversti ledu. Ši galia itin naudinga, kai reikia kažkur labai greitai nusigauti (šiuo atveju, nučiuožti), arba padėti nučiuožti priešams prarajon… Toliau seka „Living Forest“ pasaulis, kuriame herojus gauna galią, pažymėtą žalia spalva, kurios dėka jis gali atšokti nuo veik bet kokio pagrindo. Ji labiausiai naudinga tada, kai reikia užšokto ant labai aukštų vietų. Sekantis – „Ash Desert“ pasaulis, kur įgaunama rudos spalvos galia, kuri suteikia galimybę herojui prilipti arba prilipinti kažką prie bet kokio paviršiaus, bei tyliai sliūkinti. Manau, nereikia nė sakyti, kokiu tikslu reikalinga ši galia. Toliau seka „Volcano“ pasaulis, kuriame įgyjama raudona, ugnies galia, su kuria pirmą kartą žaidime galima patiems kovoti su tuštumos pasiuntiniais. Na, ir paskutinis Miesto pasaulis, kur įgauname geltonąją elektros galią ir valdome įvairius miesto mechanizmus.

Grafiškai „Nihilumbra“ primena pasaką. Visas žaidimo pasaulis, valdomas veikėjas ir jo priešai yra nupiešti. Nupiešti tokiom blankiom spalvom, kas atrodo keistai paslaptingai. Tolumoje rūke paskendę medžiai, blankus kopų miražas, apsnigti kalnai, uolienos ar iš ugnikalnio tebekylantys dūmai. Derėtų paminėti ir paslaptingą, tamsią foninę muziką, kuri pasižymi įtikinamu atmosferos perteikimu. Pianino, smuiko intarpai gražiai susilieja su bendru žaidimo pasauliu. Muzikinės temos dažnai keičiasi, visos jos veda kažkur į nežinią. Ten, kur eiti baisu, tačiau taip įdomu… Apžvalgos pradžioje užsiminiau apie balsą, kuris visos Born kelionės metu vis įsiterpia ir pasakoja apie veikėją, pasaulį, užduotis, kurias reikia atlikti. Jo pasakytas tekstas yra užrašomas kur nors ekrano šone. Tiek pats balsas, tiek turinys, kurį jis pasako, yra profesionalūs ir įtraukiantys, visam žaidimo pasauliui suteikiantys rimtumo, lyriškumo, o žaidėjui peno apmąstymams. Brandžiai, literatūriškai pateiktas Pasakotojas – tai „Nihilumbra“ variklis.

„Tu esi niekas. Visiškai niekas“

Viso žaidimo metu mes turėsime spręsti įvairius galvosūkius. Kaip ir rašiau, kiekvienas žaidime esantis pasaulis Jus apdovanos tam tikra galia. Tai va, kiekviename pasaulyje Jūs turėsite ne tik įvaldyti ką tik gautą galią, bet ir išmokti derintą ją su kitomis galiomis, idant galėtumėte įveikti spąstus, išspręsti galvosūkiui, bei išvengti priešų atakų. Galbūt, kelią jums pastoja didelis į vorą panašus monstras? Rinkitės, ar pagrindą, ant kurio jis stovi, „nupiešti“ ledo spalva ir leisti jam nučiuožti, ar patepti ruda ir taip sulėtinti jo judėjimą ant pagrindo, o gal tiesiog sudeginti jį, o gal nukratyti elektra… Viskas priklauso tik nuo situacijos ir Jūsų išradingumo. Kiekvieno lygio pabaigoje pasirodys Tamsa, nuo kurios Jūs turėsite pabėgti. Taigi, kiekvienas žaidimo lygis baigiasi įtemptai ir netikėtai. Nes Tamsa išnyra bet kada ir yra pasiryžus susigrąžinti Jus – savo vaiką, kuris pats yra maža dalelė Tamsos. Visa kelionė po „Nihilumbra“ pasaulį panaši į bėgimą nuo savęs, visišką nuopuolį ir galiausiai savęs surinkimą iš nedidelių dalelių ir sugrįžimą. „Nihilumbra“ be abejonės yra literatūrinė alegorija, kupina simbolių, nepaaiškinamų nuojautų, metaforų ir labai retai žaidimuose jaučiamos (de)motyvacijos, kurios dėka, tikiu, žaidimą su pasimėgavimu pabaigs kiekvienas mažesnių dydžiu, tačiau ne turiniu, žaidimų fanas.