Šis žaidimas kitoks. Kur dar pamatysi roguelike („Binding of Isaac“, „Rogue Legacy“) sėlinimo ir baldų valgymo simuliatorių, kaip jį įvardina patys kūrėjai? Net ir pastarieji, kurių tik du (kas labai sutrumpina „Credits“ apimtį), yra pakankamai keisti – niekada gyvenime nei matę, nei girdėję vienas kito veido ar balso, taigi galima tikėtis, kad ir jų pagamintas produktas bus gan… įdomus.

Honablee: Kiekvieną kartą numirus naujai susikuriantys lygiai ir jokios progreso išsaugojimo galimybės (arba kitaip permadeath) užkietėjusių Indie žaidėjų gal ir nenustebins, kai kituose žaidimuose šie triukai yra panaudoti šimtus kartų, bet valgomi baldai, kas yra jūsų priedanga – tai jau šis tas naujo.

Mason13: Žaidimas iš pradžių man priminė senasias „Metal Gear Solid“ dalis savo sėlinimo atmosfera ir daiktų valgymo „simuliatorių“ „Tasty Planet“. Roboto – baldų ėdiko simuliatoriai, kaip minėjo Asajpats, tikrai nėra dažnai pasitaikantis dalykas žaidimų pramonėje. Esu išbandes daug „Freaky“ žaidimų, taigi galiu pasakyti, kad tokie žaidimai kaip šis man tėra kaip lėtasis antradienis.

Tikrai ne robotai

Nors taip ir teigia žaidimo pavadinimas, tačiau mūsų valdomas veikėjas yra… robotas. Ne žmogaus pavidalo, kokį iš karto mums piešia vaizduotė, o panašus į šauktuką, blyksintis žaliomis lemputėmis metalinis agregatas su vieninteliu rutuliu apačioje, atstojančiu ratą. Prireikus mūsų robotukas gali kiek susitraukti ir labiau priminti šiukšliadėžę ant ratuko.

Pagrindinis šio roboto tikslas – valgyti baldus. Baldai šiame žaidime yra pats svarbiausias dalykas. Tai ne tik kuras mūsų metaliniam šauktukui, jų dėka galima išvengti kai kurių sveikatos taškų mažinančių veiksnių, kaip, pavyzdžiui, užkliudymas lazeriu ar kulka ir pasislėpti nuo budrių sargybinių robotų akių, taigi, tavo maistas yra ir tavo priedanga.

Kad nebūtų nuobodu slankioti po biurus ir užkandžiauti sofomis, kūrėjai nusprendė pridėti ir šiokią tokią istoriją. Pastarąją iš nuotrupų gali sužinoti suvalgęs tam tikrus nešiojamuosius kompiuterius ir išklausydamas darbuotojų paliktus įrašus. Kadangi, nenoriu sugadinti malonumo, pasakysiu tik tai, kad kaip daugumoje pastarųjų indie žaidimų gvildenama biurų konspiracijų tema.

Žaidimo eiga paprasta: mūsų mielasis skardinis šauktukas liftu nuleidžiamas į tam tikrą pastato aukštą, kuris pilnas baldų ir apsaugos, bet jokiu būdu ne žmonių. Čia jis privalo suvalgyti nurodytą kiekį baldų, pageidautina, išvengiant apsaugos. Kartais gali tekti tam tikra eilės tvarka užvažiuoti ant tam tikrų taškų. Įvykdžius reikalavimus, galima persikelti į kitą aukštą ar pastatą. Paprasta!

Kartais lygiuose galima rasti dėžių, kuriose puikuojasi įvairūs žaidimo palengvinimai. Vienas atverti galima iškart (suvalgant), o jų turinys suteiks robotukui tam tikrų sugebėjimų kaip nematomumas, greitesnis sprintas, nesunaikinamų blokų pastatymas norimoje vietoje (labai padeda bėgant nuo apsaugos) ar tokių pat sunaikinimas. Kitas atidaryti galima tik jau suvalgius baldus ir įvykdžius kitus tikslus. Dažniausiai jų turinys leis naudoti kelis sugebėjimus vienu metu, matyti, kas yra dėžėse jų neatidarius ar pridės nemažą kiekį taškų kaskart įveikus lygį.

Pabaigus lygį suskaičiuojami visi taškai ir gauti „bonusai“ (jei nepatyrei jokios žalos ar suvalgei visus baldus), surinkus pakankamą jų kiekį pakyla lygis ir atrakinamas koks nors naujas dalykas. Tai gali būti ir naujas sugebėjimas ar jau turimo patobulinimas, tačiau aš kartą sugebėjau „atsirakinti“ naują apsaugos rūšį – lazerinę sieną… Kūrėjų teigimu, kaskart kylant lygiais bus vis lengviau žaisti ir tai tikra tiesa, nes galite gauti patobulinimų, kurie padės suvalgyti baldus, kurių niekaip nebūtumėte pasiekę anksčiau.

Honablee: Nors lygių kėlimosi sistema yra tik pretekstas, kad žaidėjas daugiau laiko praleistų prie pačio žaidimo, o istorijos „gliaudenimas“ tikriausiai niekam nerūpės, viską gelbėja pati „Not The Robots“ mechanika: priedanga, už kurios suvalgymą gaunami papildomi taškai bei „prietaisai“, kurie labai dažnai padeda apversti rizikingą situaciją „aukštyn kojom“, žaidimą išskiria iš gausios Indie žaidimų minios.

Mason13: Kaip ir kiti nepriklausomų kūrėjų darbai, šis pasižymi visai nebloga idėja – robotais ėdančiais biuro baldus, tiesa, ne visiems išeina su tokiu siužetu sugundyti žaidėją. Kaip ir parašyta viršuje, mes turime baisiai daug patobulinimų, kurie leidžia pabėgti nuo priešų ir nepatirti didelės žalos. Man šis žaidimas pasirodė tikrai įdomus.

Žanrų gausa

Ar dar atsimenate tą ilgutėlaitį šio žaidimo žanrų mišinį? Kūrėjai tikrai pasistengė ir iki galo išpildė jų mechanikas ir, negana to, viską sugebėjo sujungti vieną visumą. Roguelike žanras labiausiai pasižymi atsitiktiniu lygių generavimu ir nenuginčijamu mirties faktu – jei tamstai pritrūko įgūdžių ar nedėkingai susiklostė aplinkybės, būsite priverstas viską pradėti iš naujo. Nuo pat pirmojo lygio. Baisoka… Tačiau atsitiktiniai lygiai reiškia, kad teoriškai mums neturėtų pabosti kaskart mirus viską kartoti iš naujo. Taip pat tai apsaugo kūrėjus nuo galvos skausmo kuriant įvairius spąstų išdėstymus ar tam tikrų „bonusų“ dalinimą. Viskas generuojama atsitiktinai.

Ar „Not the Robots“ yra ir baldų valgymo simuliatorius? Na, nemanau, kad dar kur nors būtų galima rasti žaidimą, kurio pagrindinis tikslas valgyti baldus. Taigi, „Not the Robots“ – pirmasis tokio simuliatoriaus atstovas.

O kaip gi sėlinimas? Žaidime tikrai nepagailėta įvairių spąstų: lazeriai, elektrinės grindys, apsaugos robotai… Pastarieji yra tikras prakeiksmas – nors nuo pikto žvilgsnio ir galima pasislėpti už baldų (lygiai taip pat blokuoti lazerio spindulį), tyčia ar netyčia aptikę, jie negailestingai suvarys į metalinį šauktuko kūną kelis tuzinus kulkų. Pabėgti nuo tokio tikrai nelengva, o suvalgęs ne tą baldą, kurio norėjai, ir taip praradęs visą priedangą, gali susitaikyti su žaidimo pabaiga.

Honablee: Didžiosios žaidimų kompanijos tikriausiai niekada nebuvo pagalvojusios apie permadeath („permanent-death“ arba gimtąja kalba – „nesugrąžinama mirtis“) savybę sėlinimo žaidime, o apie tai pamąstę nusispjaudavo, nes tai yra labai rizikinga. Bet turime pasidžiaugti už „2DArray“ komandą, kuri savo viziją išpildė sėkmingai. Tik gaila, kad spąstų ir užduočių mažuma kiša koją, nors kai pasidaro per lengva, visada yra papildomas „Challenge“ režimas, kuriame net ir labiausiai įgudę žaidėjai suras ką veikti…

Mason13: Kas man labiausiau patiko žaidime – tai, kai lieka kokios penkios gyvybės ir tu jauti įtampą, sėdėdamas už spintos, kai per lygį eina trys robotai ir lazeriai, turi visas reikiamas sekas ir liko tik keli žingsniai iki pergalės. Tu jautiesi esąs atsakingas už savo vaikščiojančią šiukliadėžę, kuri ryja visas atliekas, nes gyvybių dažniausiai turi tik vieną (neskaitant bonusų).

Detalės ir lemputės

Kad ir koks originalus būtų žaidimas, tačiau techninė pusė bei įvairios smulkios detalės visuomet bus svarbios. Pavyzdžiui, kaskart įjungęs žaidimą pamatysi vis kitus kompanijų logotipus, o kraunant žaidimą rašys „computing“ ar „calculating“ vietoje įgrįsusio „loading“ (priminė „World of Goo“ laikus). Gaila, bet pačiam meniu tokių detalių labai trūksta – pilkumas ir nuobodumas veržiasi per kraštus, nors kita vertus, daugiausiai žaidimo laiko praleidžiame juk ne čia?

Prieš pradėdamas žaisti, visų pirmiausia apsilankiau „Options“ meniu skiltyje ir negailestingai nustačiau visus maksimalius vaizdo nustatymus. Rezultatas – net tokių žaidimų kaip Crysis nubučiuotos akys nieko negražaus nerado, o sistemos reikalavimai tokie maži, kad net integruota vaizdo plokštė pernelyg nesistengė.

O geriausiai sukurta šio žaidimo detalė – garsas. Ačiū Dievui, neišgirdau jokio dubstep’o kaip žaidimo „treileryje“. Muzika čia neįkyri, netrukdanti susikaupti, ir, visų svarbiausia, dinamiška. Jei jus pastebėjo apsauga ar turite daug gyvybės taškų ir linksmai sau važinėjatės per biurus, muzika kiek aktyvesnė, agresyvesnė, jei tapote nematomu, lifte laukiate tinkamos progos išlįsti ar esate stipriai sužeistas – galite girdėti tik kelis instrumentus ar pagrindinę temą.

Honablee: Pritariu, kad muzika yra neįkyri ir visai tinka žaidimo fonui, bet visgi trūko garso takelio įvairovės, nes po kurio laiko tos pačios melodijos pradeda atsibosti. O dėl žaidimo grafinės pusės su savo bičiuliu nesutinku, nes Indie žaidimuose grafika ir turi būti ne tokia įspūdinga, bet vis vien daili, kad visi žmonės „Not The Robots“ galėtų žaisti be jokių trukdžių ar staigių kadrų skaičiaus kritimų dėl per didelės grafinės apkrovos.

Mason13: Kalbant apie žaidimą, jį žaisti galima ir su Pentium 4 bei 7600GT. Man asmeniškai trūko dubstep’o, nes aš nežinau jokio kito muzikos žanro, kuris išreikštų platų emocinį spektrą. Atvirai pasakius, žaidime vienintelis negatyvus dalykas, kurį matau – pilkos spalvos dominavimas, kuris vietose varo vėžį.

Išvados

Kad ir kiek apžvalgoje gyriau šį žaidimą, privalau žiebti ir itin skaudžios kritikos. Nesuklyskite – aš vis dar manau, kad žaidimas yra nuostabus, kūrėjai tikrai pasistengė ir išpildė visus savo pažadus sukurdami kai ką originalaus, bet… Ilgiau pažaidus apima jausmas, kad viskas artum jau kažkur matyta: baldai iš „Sims“, liftas iš „Portal“, net patys biurai pasiskolinti iš „Stanley Parable“. O svarbiausia, trūksta kažkokios paskatos, kuri priverstų mane žaisti net ir kvailai numirus. Taigi, šis žaidimas tampa niekuo daugiau kaip šedevru trumpoms pertraukėlėms tarp kitų ne tokių gerų, bet labiau įtraukiančių kūrinių.

Honablee: Indie žaidimuose „permadeath“ gniaužtai jau gyvuoja seniai ir pamažu ši papildoma funkcija atsiranda ir didesniuose žaidimuose („XCOM: Enemy Territory“ „Ironman“ režimas neatleidžia už kvailus ėjimus, o „Fallout: New Vegas“ „Hardcore“ pasiūlo žaidėjui tik vieną gyvybę ir vieną išsisaugojimą). Bet iki šiol dar nieko panašaus nebuvau matęs: sėlinimo žaidimas, kuriame kelios klaidos ir viskas iš pradžių. Aišku, monotoniškumas po kurio laiko pradeda viską gadinti, bet įdomūs pasiekimai, papildomi iššūkiai ir lygio kėlimas turėtų jus prikaustyti prie ekrano iki kito įdomaus sėlinimo žaidimo „Volume“ išleidimo…

Mason13: Iš esmės tai geras žaidimas, tinkantis žmonėms, kurie nenori apkrauti savo galvų ilgais siužetinais vingiais, siekiantiems šiek tiek atsipalaiduoti. Žinoma, visiškai miegoti neleis lygiuose esantys pavojingi sutvėrimai. Atvirai pasakius, šis žaidimas gali būti kaip atgaiva nuo visų šiuo metų pasirodančių „hitų“.