Bet kuriam atsidavusiam žaidimų kompiuterio „PlayStation 3“ žaidėjui žaidimas „Ratchet & Clank“ Nexus“ yra ne kas kita kaip iškilmingas muzikinis motyvas, sugrotas išblizginta fanfara. Šis žaidimas – tai baigiamasis akordas prieš užgęstant pagrindinėms „PlayStation 3“ šviesoms, kurios jau pradedant Naujaisiais metais pilnu pajėgumu persijungs į „PlayStation 4“ kartą. Taip pat „Ratchet & Clank: Nexus“, kaip ir beveik visi kiti šios serijos žaidimai, tebėra savo žanro vėliavnešys ne tik SONY, bet ir visuose kituose žaidimų kompiuteriuose. Panašu, kad šiuo žaidimu garsi serija susiruošė dar kartą aukštai pamojuoti savo žanro vėliavą, kurią jau tiek metų iš vienos žaidimų kompiuterių kartos į kitą sėkmingai neša.

„Ratchet & Clank: Nexus“ kūrėjai, t.y. studija „Insomniac Games“ nuo pat savo atsiradimo labiausiai pagarsėjo trim dalykais: pirmaisiais „Spyro the Dragon“ žaidimais, „Resistance“ trilogija (šios serijos žaidimą, skirtą „PS Vita“ kūrė ne jie) ir, žinoma, žaidimų serija „Ratchet & Clank“. Kažkiek ironiška, kažkiek smagu, bet „Ratchet & Clank: Nexus“, remiantis mano kukliais paskaičiavimais, yra 10-tas šios serijos žaidimas! Žinoma, kaip tokiai simbolinei daliai šis žaidimas išėjo gal kiek ir per kuklus (bent jau lyginant su tikrai dideliu bei maloniai nustebinusiu „Ratchet & Clank: A Crack in Time“), tačiau kaip paskutinė „ateities“ trilogijos (kurią sudaro „Tools of Destruction“, „A Crack in TIme“ ir dabar „Nexus“) dalis – jis tikrai puikus ir vargu ar verta tikėtis kažko geriau. Taip pat verta pastebėti, kad nors „Nexus“ ir nedidelis (vėlgi, lyginant su kitomis šios serijos dalimis), jo kūrėjai tiesiog meistriškai išvengė didžiosios dalies visų dešimtoms žaidimų serijų dalims būdingų spąstų, kuriuos, kaip įprasta, kūrėjai patys sau ir pasispendžia.

„Ratchet & Clank: Nexus“ istorija yra paprasta, tačiau joje galima įžvelgti daugiau kiek gilesnių prasmių, vienos kurių visai įdomiai atsišakoja būtent nuo „A Crack in Time“ gvildentų pagrindinių temų. Trumpiau tariant šis žaidimas pasitarnauja ne tik kaip epilogas Račeto bei Klanko „ateities“ trilogijai, bet ir tampa šiokiu tokiu pagrindu kur kas tamsesniam šios serijos tonui. O rašydamas „tamsesniam“ aš turiu omenyje tiek siužetą, tiek ir visą seriją bei žaidimą bendrai. Tuo tarpu prasideda viskas atvirame kosmose, kur Račetas su ištikimuoju bendražygiu Klanku prižiūri pavojingos nusikaltėlės Vendros Prog pergabenimą į jos būsimą kalinimo įstaigą. Žinoma, tokiam kilniam tikslui nelemta būti įgyvendintam, nes pakeliui erdvėlaivį užpuola Vendros brolis Neftinas Progas ir po trumpučio susišaudymo į vienus vartus Račetas su Klanku lieka kabėti kosmose, tarp savo erdvėlaivio skeveldrų, o Vendra su Neftinu pradingsta kaip į vandenį. Štai čia ir prasideda tamsioji „Ratchet & Clank“ serijos pusė, kuomet ilgamečiai draugai, neturėdami kitos išeities, nusileidžia Yereko planetoje, kuri visų apleista ir privengiama, o ypač dėl gandų, kad čia vaidenasi. Tuo tarpu kol Račetas bando prasibrauti pro naujus nemalonumus, Vendra nemiega ir aktyviai bando įgyvendinti savo galaktikos atžvilgiu pražūtingus planus. Aišku, galiausiai visi šios istorijos personažai kaktomuša susiduria su visus juos vienaip ar kitaip ilgus metus kankinusiais klausimais, ko pasekoje į didžiausius vidinius apmąstymus pasineria būtent Račetas, tuo pačiu jais užbaigdamas ir visą „ateities“ „Ratchet & Clank“ trilogiją.

Kaip jau rašiau aukščiau, dydžiu, ilgiu ir turiniu „Ratchet & Clank: Nexus“ toli gražu neprilygsta savo sėkmingiausiems ir didžiausiems pirmtakams, tačiau, panašu, toks ir nebuvo šios dalies tikslas. Čia daugiau susitelkiama į koncentruotą turinį, istoriją ir gana malonų tempą. Smagu tai, kad už gerokai mažesnių mastų žaidimą iš žaidėjų neprašoma pilna kaina, o kaip priedas tame pačiame diske pateikiamas ir visų jau kiek primirštas „Ratchet & Clank: Quest for Booty“ (kita vertus tai nėra didelis laimėjimas tiems, kurie kažkada, kuomet SONY visų viešai atsiprašinėjo už nesklandumus, šį žaidimą visam laikui pasiėmė sau nemokamai), kas, manau, yra tinkamas dėmesys vartotojams. Kita vertus dabar jau 2013-ųjų metų pabaiga ir tokio dydžio žaidimas kaip „Ratchet & Clank: Nexu“ apskritai galėjo būti platinamas kaip atsisiunčiami žaidimai (kuriems galioja ir atitinkamos kainos), o ne atskirame diske ir t.t. Tačiau tai vienintelis vienoks ar kitoks minusas (kiti, tikiu, jo išvis nei matys, nei pripažins), kurį man sekasi šiuo atveju įžvelgti, visa kita – profesionalu, apgalvota, vietoje ir praktiškai be klaidų.

Šiame žaidime viskas pagrįsta linijiniu principu. T.y. nebėra laisvo klajojimo po eilę planetų pasirinktinai ir nebėra nevaržomo slaptaviečių naršymo tose pačiose planetose – skrendama ten, kur užsidega nuoroda, o nuskridus einama ten, kur veda kelias. Po vienų sėkmingiausių „Ratchet & Clank“ žaidimų tokia filosofija eilinėje šios serijos dalyje atrodo neįprasta, bet, patikėk, kūrėjai kokybiškai tokį linijiškumą kompensuoja ir žaidėjo įsitraukimas išlieka beveik nekintamas viso žaidimo metu. Nors, dabar galvoju, tą kūrėjai puikiai garantavo nesibaigiančiais ir kiekvieną kartą vis kitokiais žaidimo proceso elementais, kurie verčia žaidėją vis iš naujo taikytis prie žaidimo, o tai yra gerai, nes procesas nevienodas. Taigi, čia mes turime mažai, tačiau įdomių, gana netikėtų planetų ir jose išdėliotų skirtingų pramogų bei iššūkių, kurios yra ir skirtingos bei kiekviena vis kitaip patrauklios, ir, tuo pat metu, pasiutiškai gera nuobodulio ar monotonijos vaikytoja.

Patį žaidimo procesą, kuris per tiek metų praktiškai nesikeičia, kūrėjai, tradiciškai, praturtino naujais ginklais, iki šiol dar nematytais originaliais Račeto žaisliukais, bei visa krūva užduočių ar kliūčių, kurios iki maksimumo išspaudžia visų naujų žaisliukų panaudojimą ir jų funkcionalumą. Na, o jeigu reikėtų aptarti pačius ginklus, kuriais kūrėjai praturtino šią serijos dalį, tai tikrai negalėčiau pasakyti, kad tai – vieni geriausių ar įsimintiniausių ginklų lyginant juos su tais, kurie buvo matyti praeitose serijos dalyse. Ir be to jų kokiu trečdaliu mažiau nei kokiame „Ratchet & Clank: A Crack in Time“, o tai reiškia, kad ginklų atžvilgiu šioje dalyje nėra nei kokybės, nei kiekybės. Bet už tai smagiai nuteikia beveik visi nauji žaisliukai, kurių dėka sukuriamos įdomios užduotys ir tik logikos dėka įkandamos slaptavietės, kurios skrandoms tik kūrybiškai pritaikant turimus Račeto žaisliukus. Nei apie ginklus, nei apie pačius žaisliukus plačiau nekalbėsiu, nes asmeniškai man sulaukus naujo žaidimo apie Račetą ir Klanką visuomet būdavo smagiausia dalis pačiam išsiaiškinti bei išbandyti visus ginklus ir naujus technikos išradimus.

Ypatingai norėtųsi išskirti šiame žaidime debiutuojančius loginius 2D lygius su Klanku, kur žaidžiant su gravitacija ir įvairiomis kliūtimis reikia prižadinti tūžmingą padarą, o vėliau tuo pat keliu (ar improvizuojant bei ieškant naujo kelio) nuo jo pabėgti atgal į pradžios tašką. Šie lygiai yra kuo puikiausia kūrėjų aliuzija į dabar labai populiarius tokio tipo indie žaidimus, todėl smagu, kad vieną tokių „Insomniac Games“, sugalvoję savo taisykles ir apipavidalinimą, tiesiog visą integravo į savo bendrą žaidimą. Manau, akivaizdu, jog šis loginis žaidimukas idealiai paįvairina įprastą tempą bei leidžia pasimėgauti visai kitokiu žaidimo procesu. Tokių lygių su Klanku nebus baisiai daug, tačiau tikrai pakanka, nes su kiekvienu lygiu kyla sudėtingumas bei ilgumas, kas kūrėjams leido sukurti atitinkamą balansą tarp lygių su Klanku, bei viso kito, ką tenka daryti valdant Račetą.

Taip pat norisi atkreipti dėmesį į tai, kad „Insomniac Games“ tikrai pavyko sukurti kitokią, neįprastą žaidimo nuotaiką bei atmosferą – planetos, kuriose nusileidžiame šiame žaidime, iš tikrųjų apleistos, iš naujo neapgyventos ir atitinkamai nuteikiančios. Visos iš planetos atitinkamą atmosferinę nuotaiką perteikia savaip, tačiau man giliai įstrigo pati pirmoji, Yereko planeta bei viskas, ką joje pamačiau, o ypač – apleista vaikų prieglauda. Tiesą sakant matyti tokius dalykus nuotaikingame ir spalvingame „Ratchet & Clank“ stiliuje yra tikrai neįprasta, bet tuo pačiu tai visiškai šviežias ir dar nepatirtas jausmas, kas tampa pliusu būtent šios dalies vertinime. Vien ko verti tie blankioje saulės šviesoje skendintys griuvėsiai, kažkada stovėjusių pastatų kontūrai ar žole bei tamsa nuaugę kažkada gausiai apstatyti plotai. Suprantama, vaizdams čia puikiai akomponuoja ir muzika, kurią „Insomniac Games“ visada geba tiksliai parinkti bei tokios pakraipos žaidimui tiksliai prie nuotaikos limpantis siužetas. Tačiau tuo pačiu reikia susitaikyti ir su tuo, kad čia matysime gerokai mažiau, nei įprasta, humoro, bet už tai tas, kuris yra – delikatesiškai puikus.

Gera matyti, kad kūrėjai sugeba per tiek metų išlaikyti tradicinę „Ratchet & Clank“ žaidimų formulę ir kurdami jau net dešimtą dalį – nepameta visų galų. Taip pat džiugu, kad su naujuoju žaidimu bandoma paliesti kiek tamsesnį atspalvį, bet saikingai, derinant su visai serijai įprastu humoru, todėl galutinis rezultatas yra nei prisvilęs, nei neiškepęs, o būtent toks, kokio bet kuris „Ratchet & Clank“ gerbėjas ar potencialus žaidėjas tikėtųsi. Žinoma, tai nėra jokia revoliucija ar viso žanro transformacija, bet kaip „ateities“ trilogijos epilogas bei tamsesnės „Ratchet & Clank“ pusės prazondavimas, žaidimas išėjo ypač vykęs. O taip pat visų entuziastų laukia ne per lengvi, tačiau ir ne gniuždantys trofėjai, kurie leis pasipuikuoti prieš draugus.