Rašydamas apie „Blood Knights“ aš leisiu sau būti šiek tiek atlaidesniam, nes jau rytoj – šventė, visur aplink bunda gerumas, tad ir aš trumpam suskysiu. Tačiau ne vien dėl šios priežasties. Esmė ta, kad „Blood Knights“ aš visai traukiau, nes šis žaidimas mane kažkuo keistai masino… Tiesą sakant, sunku pasakyti, kuo, nes lyg ir jutau, kad kokybišku nuotykiu tai nekvepia, bet visgi sulaukiau ir perėjau netgi su tam tikru užsidegimu, kas kartais nebūdinga žaidžiant net svarbiausius metų žaidimus. Vis dėlto čia, matyt, būta to atvejo, kai žaidimas, kaip ir „Blood Knights“ sutinkamos vampyrės, užburia tave ir nuo to momento tu nebesugebi nei matyti, nei vertinti to žaidimo blaiviai. Bet jeigu sugeba, reiškia jis to vertas!

„Blood Knights“ pas žaidėjus atkeliavo iš jau nebe pirmus metus truputį daugiau nei jokio dėmesio susilaukiančius žaidimus kuriančios studijos „Deck 13“. Jei kas apie ją ir girdėjo, tai tikriausiai po tokių žaidimų kaip abi „Jack Keane“ dalys arba „Venetica“, kurių abu buvo gana išskirtiniai, nemažai žadantys, bet tiek vienas, tiek kitais su rimtais trūkumais. Šį kartą savo laimę „Deck 13“ bando su „Dungeon Siege“, „Baldur`s Gate“ ir kt. šio žanro atstovus primenančiu žaidimu, sutelkiančiu mūsų dėmesį ištisus amžius trunkančią žmonių kovą su vampyrais. Vienas šio žaidimo arkliukų, aplink kurį buvo lipdoma ir didžioji dalis „Blood Knight“ mechanikos, yra jau atgyventi spėjęs „co-op“ režimas. Bet galbūt kartais gerai pamojuoti ranka nuvažiuojančiam progreso traukiniui ir kuriam laikui užsibūti su tuo, kas tradiciška bei įprasta?..

Taip jau yra, kad žaidimo istorija banali, šabloniška ir apskritai galima visą laiką praleidinėti dialogus, tačiau iš trumpų, sekundes trunkančių kadrų su veikėjų veido išraiškų fragmentais vis tiek susidaryti aiškų ir net išsamų vaizdą apie tai, kas vyksta. Trumpiau tariant „Blood Knights“ vaizduojama kruvina krikščionių kova su vampyrais, kurioje dalyvauja vienas pagrindinių žaidimo veikėjų Džeremis. Atsitiktinumas lemia, kad Džeremis pats paverčiamas vampyru ir lyg to būtų maža – susaistomas neatskiriamu ryšiu su vampyre Alysa, todėl nuo to momento be jos nebegali žengti nė žingsnio. Ir nors dabar visi Džeremio bendražygiai jį smerkia, o jis pats, tapęs kraujasiurbiu, jaučiasi mažų mažiausiai nejuokiai, jiedu su Alysa privalo užkirsti kelią tiek pernelyg įsivešėjusiam vampyrų dominavimui, tiek krikščionybe prisidengiančių bepročių planuojamam genocidui. Žinoma, balanso palaikymui žaidime pasitarnauja eilinė klišė „kraujo užrakto“ pavidalu, kurį Džeremis su Alysa ir turi sugrąžinti į pradinę buvimo vietą.

Pagrindiniai šio žaidimo veikėjai – Džeremis ir Alysa – taip pat iki skausmo stereotipiški ir netgi atgrasūs. Džeremis nuolat svaidosi stačiokiškomis ir netgi nelogiškomis replikomis, o Alysa kalba, atrodo, tarsi nebūtų girdėjusi Džeremio prieš tai išsakytų įžeidimų ar apgailėtinai nerišlių išsireiškimų. Žodžiu, tinka jie vienas kitam kaip reta. Net stebėtina. Bet žaidime prie viso to vis tiek egzistuoja įvairūs moraliniai pasirinkimai, dilemos bei vietos, kur Dežeremis su Alysa suartėja arba atitolsta. Kalbant bendrai, abu veikėjai atrodo kaip puikus sprendimas žaidžiant dviese ir kaip įtikinančiai vienas kitą tarpusavyje papildantis derinys žaidimą pereidinėjant solo. Na, tereikia tik nusiteikti, kad pusė visų dialogų ar veikėjų išsireiškimų yra kraupūs arba tokie blogi, kad net juokinga.

Žaidimo procesas yra labai simplistinis ir net primityvokas: eini ir šlaistaisi dviem kardais, jei valdai Džeremį arba šaudai iš dviejų arbaletų, jeigu Tau priimtinesnis Alysos vaidmuo. Abu veikėjai pakankamai gerai subalansuoti žaidimo kliūčių bei priešų atžvilgiu, todėl žiūrint iš šios pusės – pasirinkimas lygiavertis. Kita vertus patį žaidimo procesą paskanina įvairūs patogiai integruoti abiejų veikėjų sugebėjimai (kurių yra tikrai nemažai ir visus vienodai norisi naudoti), o nuolat stimuliuoja žaisti bei to nenustoti daryti maloniai dažnas naujų daiktų ir ginklų gavimas. Čia, beje, užsidėjus naujus šarvus, jų dalį arba naują ginklą, veikėjas žaibiškai pakeičia išvaizdą, kurią reflektuoja žaidėjo pasirinkimas. Tiesą sakant šarvai bei ginklai čia taip išsamiai ir pilnai pakeičia valdomų veikėjų išvaizdą, kaip niekur kitur. Na, arba tai daro išties juntamai, kas vienareikšmiškai priverčia bent jau maloniai nustebti.

Galiu pasakyti, kad žaidėjo veiksmų ir galimybių laisvė tikrai nėra minimali – čia netgi gali susikurti individualų žaidimo stilių, kuriuo pats sau apsiribosi naudojamų atakų ar sugebėjimų skaičių ir būtent juos, priklausomai nuo situacijos, naudosi. Asmeniškai man labai „lipo“ Alysos atakos bei sugebėjimai – viskas grįsta kova per nuotolį, bet užtai gali į valias stebėti kaip į visas šalis išsisklaido priešų ordos po sėkmingai švystelėtų bombų ar paleistų ugnies strėlių. Džeremis, tuo tarpu, specializuojasi artimojoje kovoje, todėl priešai jam padaro mažiau žalos. Tačiau vampyrų suteikiamos galios tiek pas vieną, tiek pas kitą veikėją beveik nesiskiria – abu gali griauti silpnesnius įtvirtinimus ar sienas ir abu gali siurbti priešų kraują, taip atstatydami savo gyvybes. Tiesa, žaidimo eigoje ir vampyrų galios kiek individualizuojamos bei ima skirtis, bet pasikeisti iš vieno veikėjo į kitą tekainuoja vieno mygtuko paspaudimą, tad kodėl ne?

Žaisti „Blood Knights“ dviese, bent jau mano supratimu, yra tikrai puiku. Taip, tai nė per nago juodymą neprilygsta 2010 metų „Lara Croft and the Guardian of Light“ arba šių metų konsulinei „Diablo III“ versijai, tačiau jie pastarieji žaidimai pereiti, o norisi žaisti „co-op“ – apie „Blood Knights“ pamąstyti tikrai verta. Jau vien dėl to, kad žaidžiant dviese galima bus pažvygauti iš dialogų tarp veikėjų ar demonstratyviai dviese užsidengti veidą, kuomet atsiskleis dramatiš- – tpfu, banalieji siužeto vingiai. Jei atvirai, žaidimas tikrai pakankamai geras, kad jį rekomenduočiau susimetus per pusę įsigyti bei per kelis vakarus pereiti, nes gerai žinau, jog tokių žaidimų nėra daugiau ir spontaniškai užsimanius kažko tokio gali negauti, nes to paprasčiausiai nebus. Na, kaip tam tikrą alternatyvą galima būtų įsivaizduoti nebent 2011 metų „Hunted: The Demon`s Forge“, bet dar verta pagalvoti, ar tai nebus tas atvejis, kai papuolama „nuo vilko ant meškos“?..

Visa „Blood Knights“ vizualinė pusė, pradedant grafika, apipavidalinimu ir baigiant aplinkomis bei veikėjų modeliais, man asmeniškai patiko. Taip, tai pakankamai šabloniška, bet tuo pačiu turi ir nemažai individualumo. Kad ir ta pati Alysa: na tikrai mielas akiai modelis, kuris tampa tikra atgaiva jei lygintume ją su kokiame nors „Demonicon“ matytomis moteriškos lyties veikėjomis. Tiesa, aplinkų gausa „Blood Knights“ nepagirsi: per visus septynis skyrius teko pamatyti mišką naktį, mišką dieną, uolėtą mišką, jūros krantą, pilį, požemius, kalnų miestelį ir dar keletą mažiau įsomintinų ar sunkiau apibūdinamų vietovių. Tai nėra taip mažai, kad imtum putotis, bet ir ne tiek, kad išskirtum kaip žaidimo pliusą…

Įgarsinimas, tenka pripažinti, tragiškas. Ir tai net ne tas atvejis, kai veikėjai įgarsinti tiesiog blogai – čia žaidžiant girdėti, kad buvo bandyta specialiai įgarsinti kietai, kas ypač girdėti Džeremį įgarsinusio aktoriaus balse. Toks jausmas, kad vyrukas rimtai pasikėlęs ir nepripažintų kritikos, net jei taip pat manytų visas pasaulis. Kiti aktoriai su užduotimi tvarkosi nuosaikiau, tačiau beveik visų įgarsintų veikėjų balsuose girdėti abejingumas. Taip, iš dalies dėl to galima kaltinti tikrai padriką scenarijų ir veikėjų sakomas eilutes, kurios kartais net nesusieina tarpusavyje, bet įgarsinimas, šiuo atveju, turimą situaciją tik dar labiau pablogina. O muzikos, jei atvirai, išvis negirdėti. Nesuprantu, kas ten buvo su ja pridirbta, bet žaidimo metu aš kažką tik vos ne vos išgirsdavau… Savo kolonėlių ar garso nustatymų nekaltinu, nes veikėjų balsus girdėdavau garsiai ir kuo puikiausiai, tad jei norint išgirsti muzikinį foną tenka garsintis kolonėlės, tuo pačiu rizikuojant, kad būgneliai neatlaikys staiga trigubai garsesnių mūšio garsų ir metalo žvangesio – spyris kūrėjams, o ne žaidėjui.

Dar žaidime bandoma išplėtoti tam tikrus platforminiams žaidimams būdingus elementus, kaip karstymąsi uolų atbrailomis ar šokinėjimą nuo platformos prie platformos siekiant tam tikrų slaptaviečių. Visam šiam pasišokinėjimui smagiai akomponuoja įvairūs spąstai: ugnies spjaudyklės, žemėje paslėpti spygliai ir kt. Bet iš tikrųjų ši pastraipa skirta tam, kad patikrinti apžvalgų skaitomumą. Trumpiau tariant jei dabar skaitai šią apžvalgą ir nori Kalėdų proga dovanų gauti „Blood Knights“ žaidimą konsolei „Xbox360“ (arba žinai, kas to nori), tuomet parašyk komentaruose šį sakinį (arba pasakyk, kad parašytų tas, kas turi „Xbox360“ ir nori šio žaidimo, nes „Blood Knights“ skirtas dviem žaidėjams ir jis tikrai Tave pasikvies pažaisti drauge): „Bet tai vien dėl Alysos verta sužaisti šį žaidimą!“ Tavo komentare gali būti ir daugiau teksto, bet šis sakinys – būtinai. Tam, kas pirmas tai parašys, šio žaidimo kodas PM žinute ir atiteks. Šiaip platforminių žaidimų elementai „Blood Knights“ išpildyti neįkyriai, kas džiugina bei patogiai – keiktis ar purtyti galvą dėl nepavykusio šuolio beveik netenka. Taip pat ir įvairios slaptavietės, prie kurių visi šie platforminių žaidimų elementai priveda yra ne per sudėtingai paslėptos, tačiau vertos dėmesio, todėl kiekvienas toks pasišokinėjimas prives prie kažko gero.

Apibendrinant, kadangi nenoriu per daug kartotis, parašysiu tik tiek, kad „Blood Knights“ subalansuotas dviem žaidėjams, bet puikiai tinka žaisti ir vienam. Tiesa, nutarus žaisti dviese visuomet galima susitarti mokėti po pusę žaidimo kainos, tad šis dalykas visada malonus. Pats žaidimas tikrai nėra nei pernelyg įspūdingas, nei išskirtinis – tiesiog vidutiniškas. Universitete „vidutiniškai“ yra žodinė balo 7 išraiška, todėl tai man tarsi akivaizdus palengvinimas, sprendžiant, kokį būtent šiam žaidimui turėčiau skirti įvertinimą. Tikrai nedrįsčiau garantuoti, kad žaidimas patiks visiems, kas tik jį įsijungs – žaidžiant gali tekti pabūti kiek nuolaidžiam tam tikriems žaidimo aspektams. Bet kita vertus man žaisti buvo visai smagu ir laukimo lūkesčius „Blood Knights“ pasiteisino – žaidimą perėjau visą, o tuo, ką gavau, likau patenkintas. Palyginimui kitam „Deck 13“ žaidimui, „Venetica“, sekėsi prasčiau, nes numečiau ir niekada daugiau nebeįsijungiau jau po prologo, nors tiek jo, tiek „Blood Knights“ laukiau su panašiom viltim bei lūkesčiais.