Visiškas transas

Iš tikrųjų labai painus, keistas ir gana retas reikalas. Turiu omenyje šio žaidimo pasirodymą Europoje dabar, šiais metais ir, žiūrint kiek bendriau, būtent šios žaidimų serijos „Shin Megami Tensei: Devil Summoner“ dalies pasirodymą. Nežinau, kiek aktuali ši apžvalga pasirodys statistiniam „Games.lt“ lankytojui, tiesiog šiaip leidžiančiam laiką skaitant „šviežienas“ apžvalgų skiltyje, bet, turiu įtarimą, kad kokiems keliems, galbūt čia visiškai netyčia užklydusiems žaidėjams, ši apžvalga taps tiesiausi bilietu į absoliutų nusirovimą.

[/img]

Kad ir kokia paini ar sluoksniuota šio žaidimo priešistorė bebūtų, vis tik reikia sukąsti dantis ir ją išnarplioti, nes to nepadarius gilintis į dar sudėtingesnį „Shin Megami Tensei: Devil Summoner – Soul Hackers“ žaidimo procesą, jo struktūrą ar siužeto bei jame akivaizdaus simbolizmo gylį – beprasmiška. Žodžiu, pradėti reikėtų nuo to, kad Japonijoje, dar 1992 metais (berods), ant tuo laiku einamiausių konsolių pasirodė pirmieji „Megami Tensei“ serijos žaidimai. Galima įsivaizduoti, jog tai buvo kompleksiškų japoniškų RPG žaidimų priešaušris, kurie, priminsiu, savo struktūra ir pateikimu yra artimesni žaidimų serijai „Phantasy Star“ nei, tarkim, „Final Fantasy“, kas turbūt visiems neišvengiamai šovė į galvą pamačius užrašą japoniškas RPG… Tai va, „Megami Tensei“ serija įsivažiavo, vėliau persikėlė į naujas konsoles, o tarp jų ir „PlayStation 2“ ir ramiai sau gyvavo.

[/img]

Tačiau prieš šiai serijai sėkmingai persikeliant į naujas platformas, nuo jos atsiskyrė, sakykime, dukterinė žaidimų serija, kurią buvo nuspręsta pavadinti „Shin Megami Tensei: Devil Summoner“. Iki šios apžvalgos dalies viskas aišku? Gerai, nes „Shin Megami Tensei: Devil Summoner – Soul Hackers“ yra antroji šios sub-serijos dalis ir pasirodė ji dar 1997 metais žaidimų kompiuteriui „Sega Saturn“. Kuo, tuomet, čia dėti mes, save pabrėžtinai gerbiantys europiečiai? Ogi tuo, kad kažkodėl 16 metų užmarštyje pragulėjęs žaidimas (iki šiol jis buvo išleistas tik Japonijoje), pagaliau, būtent 3DS žaidimo pavidalu, pirmą kartą atkeliavo ir į JAV bei Europą. Tokiu atveju mes, kaip žaidėjai, galime elgtis dvejopai: giliai įsižeisti, kad japonai šitaip prieš mūsų pačių norą 16 metų brandino mums žaidimą arba, kas šioje situacijoje būtų daugiau naudos teikiantis dalykas – numaldyti nervus ir pasidžiaugti, kad atsirado galimybė išbandyti šį retą bei tikrai puikų žaidimą. Net kai jis mus pasiekia kai kuriais savo aspektais gerokai atgyvenęs…

Taigi, žaidžiame savo 3DS konsole 1997 metų žaidimą, kuris, jei rašyti atvirai, praėjus tiek metų po savo pirmojo pasirodymo dabartinius žaidėjus pasiekia beveik nepakitęs – nei grafiškai, nei paties žaidimo turinio prasme. Galbūt tai ir sukelia su niekuo nesupainiojamą jausmą, kad žaidi žaidimą, kuriame sugebėta užkonservuoti grynai devinto dešimtmečio dvasią, kuri ima jaustis praktiškai per viską: per pagrindines temas, per vaizdo intarpus, per skirtingų lygių foną, užsklandas, aplinkas, veikėjų apipavidalinimą ir t.t. ir be galo. Tiesiog tie, kas šį žaidimą žais ir sutelks į jį nemažai savo laiko, tikrai pastebės ne vieną detalę ar atmosferiškai nuteikiančią akimirką iš šiandieninės perspektyvos gūdžiai atrodančių 1997-ųjų. Tiesa, kas nuo SEGA „Saturn“ skirtos šio žaidimo versijos tikrai pasikeitė, tai veikėjų įgarsinimas – 3DS versijoje pilnai įgarsinti praktiškai visi! Garantuoju, kad ištiks vienoks ar kitoks nustebimas, kuomet suprasi, jog girdi veikėjus šnekant net tose vietose, kuriose net patys brangiausi ir labiausiai pagarsėję RPG žaidimai išdrįso tenkintis tekstu.

[/img]

Na, o dabar, po tokios gana ilgos įžangos pats metas pereiti prie konkretesnių, žaidimą apibūdinančių detalių. Visų pirma – veiksmo vieta. Kadangi žaidimas pasirodė 1997-ais metais (galėčiau akcentuoti tai ir akcentuoti…), visiškai nenuostabu, jog tematiškai žaidėjas nukeliamas į Amami miestą, kurį Japonijos valdžia iš nedidelio jaukaus miestuko transformavo į technologines džiungles: po pertvarkos miestelyje viskas tiesiog ūžia nuo kompiuterių, kuriuos gavo kiekvienas miesto gyventojas ir mirga marga kitais šios šalies technologiniais pasiekimais, suverstais į vieną krūvą. Japonija šio žaidimo rėmuose Amami miestą laiko pavyzdžiu, kuris leistų visiems įsivaizduoti, kaip ta pati valdžia įsivaizduoja visą šalį jau labai netolimoje ateityje. Maža to, šalies valdžia tiesiog nori priblokšti visus galutinai ir neginčijamai, todėl praneša apie tai, kad netrukus startuos jų slaptas bei protus iš susižavėjimo lydantis projektas – Paradigma X. Taip buvo nuspręsta pavadinti milžinišką virtualų 3D pasaulį, kuris „Soul Hacker“ visatoje yra kol kas tik beta versijoje, o šį pasaulį testuoti pirmiesiems leidžiama tik tiems, kas buvo išrinkti specialioje loterijoje. Bet tai nesvarbu, nes mūsų valdomas veikėjas, kaip ir jo draugai – hakeris.

[/img]

Pagrindinis bevardis herojus (t.y. vardą jam suteikia žaidėjas) ir dar tylenis, priklauso 6 hakerių grupei – „Spūkiai“. Jiems gerai, nes jie sugeba pakliūti į visų taip geidžiamą virtualų Paradigmos X pasaulį, po kurį galime slankioti ir mes. Tas virtualus pasaulis, kol jame bastaisi, sukuria labai keistą jausmą, t.y. kažką panašaus į tai, ką turbūt visi jutome savo vaikystėje – virtualios realybės manija ar net obsesiją, kuomet visi ėjo iš proto dėl virtualių chatų ar „Second Life“ principu modeliuojamų virtualių interakcijų tarp skirtingų žmonių. Tai va šis visas Paradigmos X reikalas puikiai atspindi tai, dėl ko anuomet visi svaigo, o tai tuo pat metu yra ir keista, ir patrauklu.

[/img]

Tik, aišku, „Soul Hackers“ turi ir kur kas gilesnę bei visai „Shin Megami Tensei“ serijai būdingą pusę – demonus. Akivaizdu, kad pagrindinis žaidimo herojus, kurio valdymas patikėtas žaidėjui, netrukus ima įtarti kažką „nešvaraus“ bei keisto ir šis įtarimas ar jausmas žaidėjo akyse labai greitai apgaubia tiek Amami miesto paslaptis, tiek visą Paradigmą X. O užveda ant kelio pagrindinį herojų entuziastingai bendraujantis demonas, kuris atskleidžia vieno iš prie viso virtualaus projekto dirbusių žmonių paskutines gyvenimo akimirkas. Netrukus po to mūsų valdomas herojus suvokia, kad įgavo galių kalbėtis ir net valdyti demonus, tačiau tuo pačiu, netyčia, jis paleidžia į laisvę vieną keisčiausių ir tuo pačiu, manau, žaviausių demonių – Nemisą. Ši demoniška paukštytė tiesiog ima ir apsigyvena geriausios pagrindinio herojaus vaikystės draugės, kuri taip pat priklauso „Spūkių“ grupei, Hitomi kūne. Nuo to momento ima dėtis truputį šizofreniškas, bet vietomis labai smagus ir prie 3DS ekrano prikaustantis dalykas – Nemisa, kuomet labai pasistengia, mintimis ir visa esybe nugali Hitomi bei užvaldo jos kūną ir tuomet jis visiškai pakeičia formą – oda pabala, kūną staiga ima dengti aptempiantis lateksas, o merginos plaukai staiga tampa balti. Na, visa tai, įtariu, tikrai reikia pamatyti, nes nupasakoti sunku – gali pasirodyti, kad aš pats šizofrenikas… Žodžiu, Nemisa, kad ir demonė, yra žavi, šmaikšti bei didžiąją laiko negaili savo liežuvio pliaukštelėjimais nei mažų nei didelių, o ypač pačios Hitomi, tad žodinius pasisvaidimus tarp jų stebėti niekada nenusibosta. Ilgainiui Nemisa tampa žavi pagrindinio veikėjo palydovė, kuri drauge padeda atskleisti visas Amami paslaptis ir netgi šiek tiek daugiau, kas pasirodys ypač keista bei netikėta ypač prie naujųjų kartų žaidimų su jų siužetais pripratusiems žaidėjams.

[/img]

Pagaliau pereinant prie paties „Soul Hackers“ žaidimo proceso, galiu pasakyti, kad čia matome labai tradicinį pirmo asmens RPG, kurį pastaruoju metu ATLUS leidžiami žaidimai pateikia moderniai, su visais šiuolaikiniam žaidimui maloniais ir kartais būtinais priedais. Tokiu tikrai drąsiai galima pavadinti „Etrian Odyssey IV“. Bet maždaug ties šia apžvalgos vieta džiaugtis ir reikėtų nustoti, nes „Soul Hackers“ tebėra tas klasikinis, tradicinis pirmo asmens RPG be jokių patobulinimų žaidimo proceso srityje… Galbūt kūrėjai taip pasielgė vardan autentiškumo, o galbūt buvo kokia nors kita priežastis, bet žaisti tą patį „Etrian Odyssey IV“ yra tikrai mieliau, patogiau ir paprasčiau. Bet kita vertus toks sprendimas itin patiks tiems, kurie yra „perdarinėjimo“ ir modernizavimo priešai, o viską nori išbandyti patys bei taip, kap yra. Arba, šiuo atveju, taip, kaip buvo.

Žodžiu, čia, savaime suprantama, teks šluoti nuo priešų įvairius požemius, tik, gaila, tie požemiai ne tik, kad nepakeisti, bet nė trupučio neatgaivinti naujam gyvenimui – jie palikti tokie, kokiais ir buvo dar tikrai ribotos SEGA „Saturn“ laikais. Aplinkos tikrai ribotos, blankios, monotoniškos, besikartojančios ir t.t. Dažnokai pasidaro niūriu ir taip būną visą laiką, kol pačios kovos su priešais tavęs neįtraukia ir nepriverčia užsimiršti. O kovos, nors ir vyksta įprastu didžiajai daliai tokių RPG principu, turi ir šios serijos persmelktą triuką, kuris, sakyčiau, niekada neatsibosta: po kiekvienos kovos didėja pagrindinio veikėjo ir Nemisos lygis, gaunamas atitinkamas kiekis patirties taškų, tačiau demonai, su kuriais pradedi savo kelionę, ilgainiui tampa beverčiai. T.y. jie patirties taškų negauna ir jų lygiai nekyla. Su jais po kovų absoliučiai niekas nevyksta. Todėl vienintelis būdas neatsilikti nuo žaidimo yra savo pirmuosius gautus demonus pakeisti naujais. O naujų gauti galima vienu keliu – tiesioginiu pokalbiu.

[/img]

Taip, perskaitei visiškai teisingai. Prasideda eilinė kova su priešais, bet vietoje to, kad išsitrauktum savo įsivaizduojamą kardą ir pasakytum (daugiausia sau pačiam, žinoma) kažką kito laužyta japonų kalba, Tu tiesiog imi ir užkalbini patį demoną, su tikslu, kad jis prie tavęs prisijungtų. Demonų „Soul Hackers“ pasitaikys įvairių… Prisijungti galės, praktiškai, visi, tačiau stipriai skirsis pokalbiai su jais. Vieni prisijungti norės iškart, kiti tik po „vertę įrodančios kovos“, o treti ims derėtis, reikalaudami mainais aukso, kokio reto daikto ar atsakymo į žiauriai suktus ir net absurdiškus klausimus: „taigi, kuri būtent žmogaus kūno dalis skaniausia, m?“ Nesu tikras, kokie demonų ekspertai prisės prie šio žaidimo, bet esu beveik įsitikinęs, kad nei vienas neatsakys į žaidime kartais iškylančius klausimus iš pirmo karto. Na, o be kovų su priešais ir požemių narstymo „Soul Hackers“ nelabai daugiau kas ir bevyksta (neskaitant itin gerai sukaltos bei retą tematiką gvildenančios istorijos), ypač turint omenyje tai, kad virtualusis Paradigmos X pasaulis, mums, gyvenantiems čia ir dabar – 2013-ais metais – absoliučiai neaktualus.

[/img]

Žinoma, „Soul Hackers“, tikėtina, šio žanro naujokams arba išvis pirmą kartą laikantiems savo rankose konsolę 3DS gali pasirodyti kaip nokautuojantis smūgis, bet patikėk, susitaikius su žaidimo fasadu – laukia tikrai įdomus, tamsus, tačiau tuo pačiu ir iki ašarų juokingas nuotykis, kuris ne tik parodo kiek tamsesnę ir niūresnę žmonijos pusė, bet ir nukelia į visai kitokius 1997-uosius. Ir šie metai bei laikmetis juntami visur, pradedant nuo žaidimo idėja, sumanymu, vizija bei baigiant tokiais dar gana ribotais techniniais sprendimais. Kai kur „Soul Hackers“ atrodo neišradingas ir per daug primityvus, tad jei niekaip negali persilaužti per faktą, kad tai – senas žaidimas ir kad kūrėjai tyčia jo esmės nedrįso keisti – visas šis reikalas skirtas ne Tau. Tačiau jei nori gero RPG su klasikiniu pateikimu arba esi pasiruošęs paaukoti viską vardan tikrai geros ir neįprastos istorijos, „Soul Hacker“ savo pažadus išpildys. Galbūt net tuos, kurių Tu niekam garsiai nesakai…