Kai kurie žaidimai yra, tikrąja to žodžio prasme, keisti. Juose naudojami stipriai kontrastuojantys spalvų deriniai, aplink sukiojasi visokiausi demonai, išnyksta riba tarp realybės, beprotybės, atsiminimų ir sapno, o istorija, jei ją taip galima apibūdinti, yra pabira ir susideda iš daugelio, nieko per daug nesakančių nuotrupų. Trumpiau tariant, absoliuti „šyza“. Geras tokių žaidimų pavyzdys yra „Master Reboot“ – futuristinis, postapokaliptinis, detektyvinis siaubo žaidimas.

„Master Reboot“ – vienas tų žaidimų, kuriuose daugiausiai dėmesio skiriama pačiai istorijai, o visi „geimplėjaus“ elementai yra įrankiai istorijai konstruoti bei reikiamai atmosferai sukurti – lyg kokiame spektaklyje. Tik ši istorija yra labai keista, padrika ir nevienalytė. Grubiai tariant, veiksmas sukasi nelabai tolimoje ateityje, kur pažangių technologijų pagalba mintis galima talpinti į serverius, taip pasiekiant savotišką nemirtingumą. Kol vieną dieną tie serveriai nusprogsta…Dabar, mūsų valdoma pana turi dar kartą išgyventi savo prisiminimus. Tačiau tai jau nėra tie šviesūs prisiminimai. Priešingai, į juos kartu įsisuko kažkas nepaprastai pagiežingo, pikto ir blogo, viską paversdami niūriu košmaru. Na, ar bent jau kažkas tokio, kadangi, kaip ir minėjau, istorija yra komplikuota ir palieka daug vietos spekuliacijoms.

Prisiminimų (lygių) žaidime yra 12. Keliaudami per juos aplankysime vaikystės kambarį, atrakcionų parką, kapines, cirką, biblioteką, skrydį lėktuvu ir t.t. Norėdami pereiti lygius, turėsime atlikti po kelias užduotis. Nors užduotys nėra itin sunkios ir daugeliu atvejų būna aišku, ką toliau reikės daryt po pirmo teisingai atlikto veiksmo, visgi, yra ir tokių, prie kurių reikės pasėdėti ilgiau. Pavyzdžiui, mokyklos prisiminime turėsime sugroti tam tikrą melodiją, sudėlioti Saulės sistemos planetas jų eiliškumo tvarka bei susukioti kolonas, kad šios sutaptų su ant sienos esančiais paveikslais.

Įvykdę visas esančias užduotis ir sėkmingai pasiekę prisiminimų modulį, neskubėkite apsidžiaugti – laukia antroji dalis, dar tamsesnė ir niūresnė už pirmąją. Kaip ir pirmojoje, čia taip pat reikės įvykdyti vieną ar kitą užduotį. Laimei, kai kuriais atvejais užduotys yra daugiau simbolinės ir tereikalaus nubėgti iki šviesos taško. Kitais atvejais bus kiek sudėtingesnės – reikės pabėgti nuo apsėsto meškino, šokinėti per platformas ar sustumdyti statulas, kad jų rankose laikomus kristalus perkirstų šviesos srautas.

Žaidimas tikrai nebūtų toks įtraukiantis, jei ne minėtoji niūrioji atmosfera: toji cirko arena apsupta medžių – vaiduoklių, visur tvyro tirštas rūkas, žaidimų parko tolumoje ant suoliuko sėdi mėlynakė demonė, ligoninėje nuolat dinginėja šviesos, žaidimų kambaryje yra neapšviestų kampų, kuriuose tūno ne patys mieliausi žaislai. Net iš pirmo žvilgsnio saulėtas ir malonus paplūdimys vėliau, atrodo, sugeria visą šviesą, tarsi būtų kiautas kažkam tamsiam. O dar, visur, nuolat prabėga šešėliai, iš už kampų stebi mėlynos akys, ar retkarčiais pasigirsta piktas juokas. Žaidime naudojamas netikėtumo elementas čia tinka puikiai – kiekvienas kampas, kiekvinas šešėlis verčia atsisukti ir pažiūrėti, ar niekas iš tiesų neseka. Nors pasitaikė ir tokių atvejų, kuomet sėkmingai sugrūdus priešą į spintelę, ar į rankas paėmus kūjį norėjos pasakyt, „I‘m the Juggernaut, bi…“

Taigi, visumoje turime padriką, detektyvu pabūti ir savas išvadas padaryti leisiančią istoriją, ne per sunkias, bet ir ne per lengvas užduotis – mįsles, neblogą siaubo elementą bei „puikią“ (jei taip galima apibūdinti niūrumą) atmosferą. Žaidimas turėtų labiau patikti žaidėjams, kurie į žaidimus žiūri kaip į savotišką meno formą, bet siaubo, nuotykių ar detektyvų mėgėjai ar jokios „specializacijos“ nepropaguojantys žaidėjai ras ką veikti. Išbandyti verta.