Jei kas nors, kada nors paprašytų pavardinti gerų RPG žaidimų, visuomet paminėčiau senelį „Baldur‘s Gate“. Kodėl? Nes tai – vienas tų perliukų, į kuriuos turėtų lygiuotis nemaža dalis šiandieninių dviratį išradinėti bandančių vaidmenų žaidimų. Sakydamas lygiuotis, aišku, galvoje neturiu aklai kopijuoti, tiesiog imti gerą pavyzdį, įkvėpimą. Na, kaip, pavyzdžiui, viena muzikos grupė padaro didelę įtaką kitai, arba „kačiokai“ savo „štanginėse“ pasikabina Arnoldo plakatą.

Išties, geriau pamąsčius, „Baldur‘s Gate“ serijos žaidimai nėra tokie dideli seneliai. Greičiau veterenai. Lyg kokie ilgaamžiai nykštukai, skaičiuojantys ne vieną šimtinę, bet dar gebantys laisvai pakilnoti bokalą, o reikalui esant ir kirvį. Juk pirmasis „Baldur‘s Gate“ buvo išleistas 1998-ais, antrasis – 2000-ais, o vos po dviejų metų pasirodė ne ką mažiau garsūs, stogus nurovę „Neverwinter Nights“ bei „Elder Scrolls 3“.

Kaip dabar labai madinga, šios klasikos nebuvo paliktos gulėti savo, dabar jau beveik ekskliuzyviniuose „big boxuose“, kokių nors fanatikų kolekcijose – jos prikeltos naujam gyvenimui, moderniose, skaitmenizuotose versijose. Taip, lyg feniksas iš pelenų pakilo „Baldur‘s Gate“, o po metų ir Baldur‘s Gate 2“ patobulintos versijos („enhanced edition“).

Taigi, kas čia tokio patobulinto ir kuo jos skiriasi, nuo, sakykim, prieš 13 metų išleisto fizinio varianto? Pirmiausiai yra visų papildymų suplakimas į vieną. Tai reiškia jog čia rasime originalų „Shadows of Amn“ ir jo papildymą „Throne of Bhaal“. Negana to, patobulintojai pridėjo šiokią tokią dovanėlę nuo savęs – aukšto lygio požemį/gladiatoriškas kovas, kuriose galėsime luptis prieš vienus pikčiausių „Faeruno“ sutvėrimų.

Tuomet, aišku, turime technines žaidimo pusę. Kaip žinia, naujos sistemos dažniau nemėgsta nei mėgsta draugauti su senais žaidimais, todėl kartais žaidimai nepasileis visai, o ne tokiais blogais atvejais reikėtų ieškoti kelių metų senumo patchų. Kas liečia žaidimo grafinį apipavidalinimą, atvirai sakant, nesijautė, kad ten kas nors būtų labai patobulinta, jei kalbama apie pikselių dydį. Tiesa, pertvarkymo dozės neišvengė žaidimo interfeisas.

Įsitaisyčiau didžiąją nuodėmę, jei nepapasakočiau apie patį žaidimą. Juolabiau, kad man tai buvo pirmas kartas ir, oi, koks tai nuostabus kartas! Taigi, žaidimo veiksmas vyksta daugeliui gerai pažįstamame („Neverwinter Nights“, „Icewind Dale“, „Neverwinter MMORPG“) „Forgotten Realms“ settinge esančiame „Faeruno“ kontinente. Tai – vienas tų „superinių“ settingų (žinoma, dėl skonio nesiginčijama), mano manymu, savo gilumu nenusileidžiantis senelio Tolkieno „Viduržemei“ ar „Warhammerio“ „Senajam pasauliui“. Žinoma, tas gilumas atsiliepia ir pačiame žaidime, kurio istorija pasakoja apie dabar jau „nukarūnuotą“ pusdievį Bhaalą, jo palikuonį (kurio rolę perima žaidėjas), jį įkalinusį burtininką Irenicusą, kuris vėliau sulaikomas magijos naudojimą kontroliuojančių magų, kartu su savimi pasiimdamas magę vardu Imonen. Dabar Bhaalo palikuonis, kartu su savo bendražygiais išsiruošia epiniam kvestui, išvaduoti Imonen ir išsiaiškinti, kas tas Irenicusas yra ir ko jis siekė.

Jei herojui tektų po visą pasaulį keliauti vienam, žaidimas garantuotai prarastų gerą dalį šarmo. Žaidimo eigoje prie Bhaalo vaikaičio prisijungiantys herojai nėra paprasčiausi pagalbininkai, kurių pagrindinė paskirtis palengvinti žaidimo procesą – savo buvimu jie kelionei suteikia gyvasties. Štai, barbaras Minskas turi žiurkėną, kurį nuolat siunčia iškabinti priešams akių, o sužinojęs apie reikiamą pagalbą sutinka be jokių didesnių kalbų, o Imonen pradeda skųstis, jei per ilgai užsistovime tamsiose vietose.

Apskritai, žaidime esantys dialogai yra tiesiog puikūs – juose galima rasti ne tik naudingos informacijos, priimti kokį nors kvestą, bet ir skaniai pasijuokti ar pasukti galvą (taip, čia tam tikri pasirinkimai turi atitinkamas pasėkmes). Tačiau įdomiausia, kad dialoguose dalyvauja net ir tuo metu tiesiogiai nevaldomi herojaus kompanjonai – jie nuolat įsiterpia, užduoda kokį nors klausimą nuo savęs ir pan.

„Balduro Vartuose“ viskas remiasi 2 edicijos „Dungeons and Dragons“ taisyklėmis. Čia rasime plačius rasių (žmogus, nykštukas, elfas, pusiau elfas ir t.t.) bei klasių (karys, magas, paladinas, barbaras…) pasirinkimus, pradinių atributų taškų perstatymą, šiokį – tokį veikėjo išvaizdos redagavimą bei moralinio nusistatymo (lawful good, neutral…) nustatymą ir ginklų specializaciją. Talentų medžių fanams, deja, teks nusivilti.

Žaidimo mūšio sistema yra realaus laiko, su galimybe bet kada viską sustabdyti. Tai reiškia, jog karius galima valdyti aktyviai, arba duoti konkrečius nurodymus, o po jų realiazavimo viską vėl sustabdyti ir kartoti iš naujo (pavyzdžiui, burti dar vieną burtą). Aišku, kadangi viskas remiasi vaidmenų žaidimo sistema, čia pilna nieko ypatingo nesakančių statistikų, ginklų daroma žala išreiškiama kauliukais (pvz, 2D4 + 1), šarvai, vietoj aiškaus ir vieno šarvo reitingo turi skirtingą atsparumą prieš įvairias atakas („slashing“, „piercing“). Mano atveju, dėjausi tai, kas atrodė gražiausiai.

Apskritai, kovose dominuoja magija: jei vieną priešą ginklais galima lupti gerą laiko tarpą, tai galingesnis burtas jį paties iš vieno smūgio. Įdomiausia, kad beveik visi herojai turi šiokių tokių: barbaras gauna „berserko įniršį“, paladinas gali pagydyti ar bandyti pajausti blogį, druidas – pasiversti į mešką, vilką, šalia to mėtyti įvairius savus karius pastiprinančius bei priešus susilpninančiu burtus. Aišku, nei vienas jų neprilygsta magams, kurių knygose nuo burtų gausybės raibsta akys.

Nors apie žaidimo grafiką negalėčiau pasakyti nieko ypatingo (pikseliai išlika pikseliais), žaidimo garso takelis yra tikrai įspūdingas. Tai tikrai ne tas žaidimas, kuriame nuolat suktųsi kelios tos pačios melodijos. Priešingai, bendra garso takelių trukmė žada beveik visą valandą, „Aukštosios fantastikos“ gėrio.

„Baldur‘s Gate 2: Enhanced Edition“ – atgimus klasika. Charakteringi veikėjai, gili ir įtraukianti istorija, „rolpjėjingas“, begalė burtų, gražūs šarvai, puiki muzika – ko daugiau norėti?