Per ganėtinai ilgą savo gyvavimo laikotarpį „Games Workshop“ be savo pagrindinių „Warhammer 40k“ ir „Warhammer Fantasy“ išleido (arba autorizavo) eilę smulkesnių žaidimų, kurių veiksmas vyksta viename iš viršuje paminėtų pasaulių. Tai apie kosmoso ir vandenyno laivų mūšius besisukantys „Battlefleet Gothic“ ir „Dreadfleet“, epinės armijos generolu pasijusti leidę „Epic“ bei „Warmaster“, „skirmišiniai“ „Mordheim“, „Necromunda“, „Gorkamorka“, „Warhammeriško“ futbolo simuliatorius „Bloodbowl“ . Galiausiai, bet nepaskutiniausiai, skerdynės apleistuose kosminiuose laivuose „Space Hulk“. Tačiau, kad ir kaip nuostabiai skambėtų visi šie žaidimai, juos ištiko vienas ir tas pats likimas – jie buvo nustumti į paskutines eiles, o paskui visai užmiršti. Negana to, daugelis jų skaičiuoja ne pirmą dešimtmetį, o savo išleidimo metu šie žaidimai, aišku, negalėjo būti traktuojami kaip „eiliniai“, tad buvo prikabinamos „limited“ etiketės. Na, o tai automatiškai atima beveik (nebent už stalo žaidimą ne gaila palikti 500 litų) visas galimybes juos pažaisti gyvai. Laimei, kai kuriais jų galima pasimėgauti ir kompiuterinių žaidimų formatu. Bene žinomiausias pavyzdys būtų „Cyanide Studios“ sukurtas „warhammeriškasis“ „Bloodbowl“ futbolas. Dabar, visai neseniai, „Games Workshop“ ir „Full Control Studios“ dėka dienos šviesą išvydo dar vienas žaidimas – „Space Hulk“. Verta paminėti, kad dar 1996 metais buvo sukurta kiek kitokia šio žaidimo versija, „Vengeance of the Blood Angels“.

Taigi, pirmiausiai jaučiu būtinybę pristatyti pačio „Space Hulk“ terminą. Ne, tai nėra tiesiog žaidimo pavadinimas. Tai – kosmoso objektas. Pradžiai, įsivaizduokite standartinį „40k“ laivą: paimkite 4-5 kilometrų ilgio ir kelių kilometrų aukščio stačiakampį. Dabar viršuje pristatykite „Empire State“ pastatų, „Šventos Onos“ ir Paryžiaus „Dievo Motinos“ katedrų. Visa tai apkaustykite storu plieno sluoksniu, iš visų pusių apkabinėkite patrankomis, pabūklais ir lazeriais. Dabar įsivaizduokite šimtus tokių laivų, sulipusių į vieną didelį kūną, judantį be jokio tikslo, nuolat išnykstantį iš mūsų realybės, kad atsirastų vis kitoje galaktikos pusėje. Būtent šis darinys (tiesa, kartais būna ir pavieniai apleisti laivai), ir yra vadinamas „Space Hulk“.

Tokių vaiduoklių pasirodymas bet kurioje gyvenamoje sistemoje iš karto byloja apie galimą pavojų: laivams išnykstant iš mūsų realybės, juose „užsilieka“ tai, ką mes vadiname „demonais“, arba jį gali privatizuoti koks nors orkų bosas ir, pasinaudodamas netikėtumo faktoriumi, puldinėti pakeliui pasitaikiusias planetas. Galiausiai, „Hulke“ gali keliauti tyranidų skautai „genestealer‘iai“, o kartais – visi išvardinti kartu. Blogiausia, kad šių vaiduoklių negalima paprasčiausiai pašalinti, nes kai kurie „Hulk‘e“ esantys laivai skaičiuoja tūkstančius metų, todėl yra tikimybė juo rasti neįkainojamų artefaktų arba STC technologijų.

Dėl didelio pavojaus į „Hulką“ dažniausiai siunčiami tik labiausiai patyrę, terminatoriaus šarvais dėvintys „marine‘ai“. Nepaisant to, mirties tikimybė pakinta mažai – taip nutiko „Blood Angels“ „chapteriui“, kuomet vieno „Hulko“ valymo metu iš 1000 brolių liko gyvi vos keli. Dabar, pasirodžius naujam, spalvingo „Sin of Damnation“ pavadinimo vaiduokliui, Angelai siekia nusiplauti prieš tai patirtą gėdą.

Kitais žodžiais, nesigilinant į istoriją „Space Hulk“ yra to pačio pavadinimo stalo žaidimo perkėlimas į kompiuterį. Čia mes valdysime kietai atrodančius ir dar kiečiau apsiginklavusius kosmoso desantininkus, bastysimės po apleistus koridorius, ieškosime artefaktų ir kovosime prieš nesibaigiančias ordas keturrankių „svetimų“. Iš tiesų, visa žaidimo esmė sukasi apie „nueikit iš taško A į tašką B“. Kartais prie to prisideda papildomas „neleiskit žūti broliui X kuris nešasi liepsnosvaidį“ ar „nuėję į tašką B kažką sunaikinkit“. Visas žaidimo įdomumas slypi tame jog ilgainiui tokios ekskursijos patampa tikra kova už išgyvenimą: štai, brolį Petrą paskutinį kartą matėme, kai jis nusprendė užlaikyti iš už nugaros atbėgančius priešus, o sprogusi brolio Antano patranka kartu nusinešė šalimais stovėjusius brolius Kazį ir Vacį. Todėl dabar „ant ledo“ likęs brolis Jonas turi rūpintis ne tik tuo nepatogiu nešti artefaktu, bet ir iš visų pusių supančiais „genestealeriais“, kuriems perrėžti terminatoriaus šarvus, patikėkit, yra vieni juokai.

Nemaža įdomumo dalis slypi ir pačiose žaidimo taisyklėse. Iš pradžių tikėjausi sutikti kažką panašaus į patį „Warhammerį“ – keliasdešimt lapų taisyklių, apimančių visus ginklus, ėjimų, šaudymų ir snukių malimo principus. Dėkui Imperatoriui, nors čia esantis inventorius yra identiškas didžiajam broliui, taisyklės yra labai paprastos ir nesunkiai įsisavinamos. Visi terminatorių veiksmai yra ribojami keturių veiksmo taškų („action points“) Šie taškai naudojami judėjimui, pasisukimui į šoną (90 laipsnių pasisukimas atima 1 tašką), šaudymui, (šaudyti galima tik atsisukus į priešą, su sąlyga, kad niekas neužstoja vaizdo), užstrigusių ginklų sutvarkymui, ar komandoms. Taigi, jei pamatę iš nugaros atbėgantį priešą jį norėsime pašalinti, geriausiu atveju turėsime išleisti du veiksmų taškus (blogiausiu atveju galime išleisti visus, o priešas liks gyvas). Šalia paprastųjų taškų yra dar vieni „komandos“ taškai („command points“). Šie skiriasi tik tuo, kad galioja ne atskiram desantininkui, o visam būriui bendrai ir užsikrauna įvairiais kiekiais. Juos galima išleisti papildomiems veiksmams: komandoms, užstrigusio ginklo sutaisymui priešo ėjimo metu, tolimesniam keliui nukeliauti ir pan.

Čia negalima pamiršti ir dviejų „overwatch“ bei „guard“ komandų, kainuojančių po 2 taškus. Pirmoji terminatoriui leidžia šaudyti į priešą jo ėjimo metu, o antroji suteikia kauliukų permetimą artimoje kovoje. Potencialiai pirmąją aktyvuoti yra tiesiog būtina (aišku, jei priešo nesimato, to daryti neverta), o antroji nepadės mažai, kadangi pagal žaidimo logiką, artimoje kovoje prieš genestealerius „nepyragai“ net pačiam būrio seržantui.

Bet tai nereiškia, kad žmonija visai beginklė. Priešingai, per tūkstančius metų „mechanikumas“ prigalvojo įvairiausių repelentų šlykštiems „xenosams“ naikinti ir jais apginklavo savo puikiausius karius. Tai patikimasis liepsnosvaidis („kill it with fire“), perkaisti ir sprogti mėgstanti „gatlingo“ patranka, pastoviai užsikertantys „bolteriai“ ir energija pulsuojantys kalavijai bei kūjai. Ir tai dar ne viskas! Kartais prie būrio prisijungiantys žymieji „bibliotekininkai“ atsineša savą arsenalą psichinių galių, leisiančių vienu akies mirtelėjimu ištaškyti eilę ateivių, ar pastatyti nematomos jėgos užtvarą.

Iš tikro, daugelį rezultatų nusprendžiantis automatinis kauliukų ridenimas yra labai lengvai išnaudojamas. Viena yra kauliuką ridenti šalia draugų, kur iškritusio rezultato nenebus galima pakeisti (nebent taisyklės leis ridenti iš naujo), o čia tai padaryti galima be vargo – užtenka kas kartą žaidimą išsaugoti ir atsitikus nelaimei (artimoje kovoje gavus į galvą, sprogus patrankai), iš naujo užkrauti žaidimą ir bandyti iš naujo, nes yra tikimybė, kad antrą kartą į galvą gaus pats tyranidas.

Grafinė žaidimo pusėje, ko gero pats įdomiausias dalykas yra ekrano šone esanti pirmo asmens kamera, pro kurią matosi terminatoriaus regos laukas. Tuomet turime labai puikiai detalizuotus terminatorius, turinčius savų bruožų – skirtingos spalvos bioninę akį, nužudytų priešus simbolizuojančius brūkšnelius, ar senesnių mūšių paliktus randus. Galiausiai yra „žudymo kamera“, parodanti į gabalus subyrantį genestealer‘į. Tiesa, pastaroji kamera kartu šiek tiek nuvylė, kadangi visi priešai mirė taip pat, o mirus vienam Angelų tepasirodydavo trys raudonos nagų žymės, jokių nutrauktų galūnių.

Taip pat gerą įspūdį paliko ir žaidimo įgarsinimas. Ne, ne garso takeliai, o epiški, robotizuoti „None shall pass“, „Clense the Monstrosity“, „Let them come“, „My aim is true“ vienaeiliai.

Pabaigai, „Space Hulk“ turėtų patiktų visiems, bent kažkiek besidomintiems „40k“ visata. Na, o su „40k“ nebendraujantiems, šį žaidimą būtų galima apibūdinti kaip dar vieną gerą ėjimų strategiją.