Asmeniškai man tokie žaidimai, kokiu žadėjo būti ir kokiu (bent jau mano akimis) yra „Contrast“ – visada stovi aukščiau kitų. Turiu omenyje tai, kad tokie žaidimai stipriai išsiskiria savo unikalumu, stipria ir puikiai tiek techniškai, tiek vizuliai išpildyta idėja bei sukuria aplink save kažkokią neįprastą aurą. Nors tokių žaidimų galėčiau pavardinti ir daugiau, kaip pavyzdys dabar į galvą šauna vienintelis „Mirror`s Edge“. Kas žaidė ir kam patiko, tikiu, mane supras. Su pastaraisiais būčiau linkęs pasidalinti ir džiugia žinia – „Contrast“ aukštai iškelta galva papildo tokių žaidimų gretas.

„Compulsion Games“, kiek pavyko apie juos išskaityti, yra maža nepriklausoma studija, įsikūrusi Kanadoje. Visai nenuostabu, kad „Contrast“ – šios nedidelės studijos debiutas, tačiau žavi faktas, jog šiai studijai pavyko sukurti labai išskirtinį, todėl drąsų ir visai populiarių bei veikiančių sprendimų kompiuteriniuose žaidimuose nesivaikantį nuotykį. Vienintelis neramumą keliantis dalykas, tai šios studijos ir jos idėjų bei ambicijų likimas komercinės (o su ja ir visų kitų) nesėkmės atveju…

Žaidėjui šį kartą tenka paslaptingos ir nešnekios veikėjos Dawn (tiesioginio vertimo „aušra“ apžvalgoje nenaudoju tyčia) vaidmuo. Taigi, šio reto dailumo mergina neaiškiomis aplinkybėmis jau pačioje „Contrast“ pradžioje atsiduria mažos, bet guvios mergaitės Didi kambaryje. Nuo paskutinio Didi mamos ištarto „labanakt“ ir prasideda visas kelių naktų veiksmas, kuomet mergaitė su savo paslaptingos draugės pagalba pabėga iš namų, norėdama pamatyti mamą ir tėtį kartu. Visa tai tėra atspirtis gerokai tamsesnei bei toli gražu ne vaikiškai istorijai, kurią žaisdamas suvoki dviprasmiškai: savo akimis bei tos mažos ir visko gan taikliai klausinėjančios mergaitės, Didi. Tuo pačiu, kol dar teberašau apie žaidimo siužetą, verta išskirti ir kitus žaidime daugiau ar mažiau veikiančius personažus, kurių visi neblogai įsimena: Didi motina Kat, kurios biusto didybės nesumenkina net jos šešėlis, pusiau tipinis, pusiau savo savybėmis bei naivumu iš kitų išsiskiriantis Džonis bei iliziuonistas Vinčenzo, lemiamais momentais vis atsiduriantis žaidimo istorijos centre.

Po kiek neįprasto ir dėmesio tikrai verto siužeto „Contrast“ siūlo lygiai taip pat neįprastą bei viliojančią atmosferą, kuri nors ir priklauso noir stilistikai, žaidimo metu sugeba iššaukti kur kas platesnį emocijų spektrą. Už tai, greičiausiai, reikia dėkoti kūrėjų sprendimui visus personažus (išskyrus, žinoma, pačią Dawn bei Didi) vaizduoti vien per jų balsus ir šešėlius. Nors tokį sprendimą pateisinantys paaiškinimai žaidime yra, juos greitai nustelbia šio sprendimo laisvė bei galimybės: veikėjų tarpusavio pokalbiai bei veiksmai, perteikti siluetais, priverčia užfiksuoti ar išgirsti tai, kas šiaip prasprūstų, o be to Dawn, tam tikrose vietose kitų veikėjų šešėliams besiaiškinant santykius, gali laipioti jų galvomis ir tuo būdu ramiai spręsti galvosūkius. Trumpai tariant vaizdo intarpai dažnai tampa interaktyvūs, už ką ačiū šešėliams ir dinamiškam jų perteikimui.

Kažkokių savo asmeninių pageidavimų Dawn žaidime neturi, todėl iš esmės tenkina įvairiausias Didi užgaidas bei prašymus ir, žaidėjo paprašyta, naršo įvairias „Contrast“ slaptavietes. Na, o jei rimtai, tai žaidimas – gana linijinis, nors iš esmės jame lyg ir leidžiama nevaržomai tyrinėti tiek didesnes, tiek mažesnes aplinkas. Kita vertus čia, kas yra labiau tikėtina, kaltos paties žaidimo apimtys, kurios tiesiog gali pasirodyti nepakankamos pripratusiems prie šiuolaikinių atviro pasaulio žaidimų. Tačiau iš tokios keblios padėties „Contrast“ tiesiog meistriškai kelbėja niekaip neatsibostanti ir vis dėmesį nukreipiantį atmosfera bei totaliai neįprasti nauji keliai tikslo link, pavyzdžiui, žaidimo pasaulio sienomis ir pan.

Šiuo atveju turbūt ir nežaidusiam akivaizdu, kad pagrindinis „Contrast“ arkliukas yra nuolatinis kontrastas tarp 2D ir 3D bei nesibaigianti manipuliacija juo. O veikia visa tai taip paprastai, kad tiesiog žaidi ir stebiesi: pribėgi prie bet kokio šviesos šaltinio, nuo kurio ant sienos ar kito stataus paviršiaus krenta šešėlis ir… įšokį į tą sieną arba paviršių! Atsidūrus jame vaizdas būna matomas iš šono ir žaidimas virsta šonu slenkančiu platformeriu. Tuo tarpu to paties mygtuko paspaudimas – ir Dawn vėl įprastame, spalvotame 3D pasaulyje. Būtent viso to ir susideda „Contrast“ masė, bet toks kaitaliojimasis tarp skirtingų žaidimo stilių bei galvosiūkių tikrai neatsibosta, nes jie pateikti kaip reta išradingai bei patraukliai. Tad pykti ant šio žaidimo dėl per sunkiai ar per klaidžiai sukurtų užduočių gali nebent tie, kas jau beveik negrįžtamai atprato nuo veiksmo nuotykių žanro žaidimuose kadaise ypač mėgtų galvosūkių.

Gal kiek apmaudu, kad žaidimas daugeliui žaidėjų užtruks nuo keturių iki penkių valandų, o grįžti prie jo nelabai yra dėl ko, bet turinys, pateiktas čia – nesikartoja ir viso „Contrast“ eigoje atveria vis naujas galimybes žaidėjui. Kitas aspektas yra tai, kad žaidimas padalintas į tris skyrius, o pereiti vieną jų pilnai užtenka pusiau neįpareigojančiam vakaro praleidimui, nes ką kiti žaidimai užpildo savo trukme, tą „Contrast“ kompensuoja sukeltomis mintimis, paliekamu įspūdžiu ir menine kokybe. Be to čia pavydėtinai geras santykis tarp šviesos bei tamsos, o atvaizduotas jis taip, kad jei neberandi pateisinamų priežasčių įsigyti „Contrast“, gali įsivaizduoti, jog perki bilietus į muziejų, kur pamatysi naujas ir niekur iki šiol nedemonstruotas šviesotamsos technologijas.

Be žaidime numatytų užduočių, žaidėjui paliekama laisvė mėgautis šešėliais bei 2D platformeriu, kuriame leidžiama ne vien šokinėti, bet ir praskrieti kiaurai plonus šešėlius bei trumpam išnerti į 3D aplinką. Dažnai tokiu būdu teks ieškoti po „Contrast“ pasaulį išmėtytų šviesos šaltinių, kurie bus būtini tam, kad galima būtų aktyvuoti tam tikrus žaidimo pasaulio mechanizmus. Kitas dalykas, kurį žaidėjas neprivalomai gali rinkti yra įvairūs informacijos šaltiniai, pradedant nuotraukomis ir baigiant laikraščio skiautėmis. Jais, itin talpiai ir neįkyriai „Compulsion Games“ pina žaidimo istorijos foną, todėl kai po sakinį ar kelis skaitai prierašus po kiekvienu nauju radiniu nė pats nepajunti kaip įsitrauki ir palengva imi suvokti, kaip viskas „Contrast“ pasaulyje yra iš tikrųjų.

Iki dabar negaliu nustot žavėtis žaidimo vizualiniu stiliumi ir grafiniu apipavidalinimu. Ypač kai jaučiu silpnybę tokiam pateikimui (sunku nejausti!), viskas greitai įtraukia bei labai apdairiai maskuoja mažiau nusisekusias žaidimo vietas. Žinoma, akis įžūliai drasko įvairios paliktos klaidos, erzinančiai dažni ir ne vietoje išlendantys trukdžiai ar vietomis prasimušantis neišbaigtumas, bet kartais tiesiog negali pykti matydamas kokie unikalūs, patrauklūs ir masinantys yra, pavyzdžiui, veikėjų modeliai. Arba net atsitiktinės aplinkos detalės.

„Contrast“ vietomis kartais pasidaro kraupiai tylus. Turiu omenyje iki kapų tylos lygio ir Tu bėgi žaidimo koridoriais vis tikėdamasis kokios nors muzikinės temos, bet viskas veltui. Arba kartais troškimai išsipildo ir kažką išgirsti, bet tas kažkas skamba taip tyliai, kad garsink negarsinęs. Aišku, šiaip tam tikrose vietose, kur veikėjai kalba ar kai atsiduri tokiose vietose, kur tiesiog negali neskambėti muzika, kūrėjai kažką pritaikė, bet jų mažytė gudrybė ar tiesiog tingėjimas ilgai nelieka nepastebėti.

Daugiau kažko apie šį žaidimą ir neprikalbėsi – reikia tiesiog žaisti. Nebūčiau toks tikras jį rekomenduoti absoliučiai visiems be kokios nors nuolaidos ar akcijos, bet esu visiškai ramus dėl žaidimo turinio bei jo pateikimo – patikti ar kokia nors forma įsiminti turėtų praktiškai kiekvienam. Be to žaidimas yra juntamai unikalus, kitoks bei stipriai išskirtinis, todėl atbukinę akis į vienas nuo kito mažai kuo besiskiriančius žaidimus, įsijungę „Contrast“ liks mažų mažiausiai maloniai nustebinti. Dėl visų tų žaidimuose nuolat ieškomų vertybių – peržaidžiamumo, daugybės paslapčių ir paslėptų siurprizų, ilgos trukmės, kelių žaidėjų režimo ir pan. į „Contrast“ kreiptis neverta, nes čia to nerasi. Bet jai ieškai (o gal net ir neieškai) išskirtinumo bei tikrai šviežio oro gūsio – pataikei būtent ten, kur ir turėjai.