Mane kažkaip pradėjo erzinti tokia tendencija, kad indie žaidimus imta vertinti pagal tuos pačius kriterijus, kaip ir daug biudžeto bei kitų resursų pareikalavusius projektus. Tuo pačiu ima erzinti ir tai, kad beveik nusitrynė riba tarp to, ką šiandien dar gali vadinti indie ir ko nebe, nes pastaruoju metu tokie žaidimai taip pat ėmė masiškai būti leidžiami pakankamai žinomų leidėjų. Ir apskritai – turėti leidėjus. „Final Exam“ asmeniškai man tikrai neatrodo kaip indie žaidimas, tačiau jo kaina (vos 9.99 eurai, jei jo dairaisi „steam“ sistemoje) priverčia lengvai susimąstyti. Už tokią kainą, ypač kuomet ji net neakcijinė, įsigyti tokį žaidimą kaip „Final Exam“ (jei tik bent kiek simpatizuoji šiam žanrui) yra paprasčiausia sėkmė. Todėl stebiuosi, kad kai kur jį linkstama vertinti taip, tarsi jis kainuotų 40 eurų ir būtų nepateisinęs kažkieno tai lūkesčių…

Kai kam tai galbūt pasirodys kaip siurprizas, bet „Final Exam“ yra trečioji neoficiali savo laiku gana garsios žaidimų serijos „ObsCure“ dalis. Taip, stilius iš siaubo išlikimo žanro kraupios atmosferos virto į neįpareigojantį, spalvotą, karikatūrišką iš šono slenkančio platformerio ir kapoklės hibridą atitinkantį foną, bet… toks sprendimas(-ai) tikrai veikia. Nors šis žaidimas pagal pirminę viziją turėjo vadintis taip pat „ObsCure“, o jo kūrėjai – „Mighty Rocket Sturio“ – naujai susibūrę „ObsCure“ serijos bei kitų žaidimų kūrėjai, galiausiai „Final Exam“ išvirto į gana unikalų, savitą ir nepriklausomą žaidimą, su pačia serija, nuo kurios atsišakoja, susijusį nebent idėjiškai. Džiugu, kad tiek mano, tiek, manau, kitų ypač mėgtos siaubo žaidimų serijos buvę kūrėjai nepaklydo ir rado būdą, kaip moderniai ir neįkyriai šiais laikais realizuoti savo viziją.

Tai žaidimas apie mokinius, kurie atsiduria pačių įvairiausių monstrų apsuptyje. Tik skirtingai nei „ObsCure“ serijos žaidimuose, mokiniai čia ne aukos, o, veikiau, atvirkščiai. T.y. jeigu anuose žaidimuose tekdavo slapstytis, taupyti amuniciją, ieškoti iš pirmo žvilgsnio neegzistuojančių taktikų, kaip įveikti priešus ir t.t., tai čia kaip tik reikės pulti stačia galva į kuo tirštesnes priešų sangrūdas ir kaupti kuo didesnes smūgių bei šūvių kombinacijas siekiant aukščiausių taškų. Be to, nors tiek praeitus žaidimus, tiek šį galima ir net rekomenduojama žaisti su draugu/draugais, „Final Exam“ yra gana laisvos formos, neįpareigojantis ir jį pakankamai lengva žaisti, nėra jokios įtampos. Vienok iškeisti įtraukiantį azartą į įtampą tikrai nebuvo blogas kūrėjų sprendimas.

Siužetas žaidime, kaip to ir reikėtų tikėtis, minimalus. Viskas prasideda tuo, kad saujelė mokinių rieda automobiliu į mokyklą, jų mašina nebepataisomai sugenda (sprogsta), todėl jie toliau turi judėti pėsčiomis, o kuomet galiausiai žaidimo viduryje pasiekia mokyklą – įvyksta keletas nuspėjamų siužeto vingių ir t.t. Taip pat nenatūralumo jausmą sukuria tai, kad čia nėra įgarsinimo, o viską tiesiog pasakoja vienas ir tas pats nuobodus vieno iš veikėjų balsas. Gaila, kad pasirinkus skirtingus veikėjus, balsas bus vis tiek to paties, panašu, nuobodžiaujančio personažo. Nors jis net ne pasakotojas! O kadangi siužeto čia beveik nėra, gaila, kad kūrėjai kaip istorijos pasakotoją pasirinko ko gero bukiausią ir labiausiai nuspėjamą iš visų veikėjų… Tiesa, tarpuose tarp žaidimo misijų matysi akį traukiančius stilizuotus vaizdo intarpus, tačiau jie trumpi ir kartais netgi visai nepasijaučia. Bet kokybė, su kuria jie atlikti bei patiems vaizdo intarpams parinktas stilius prašosi išskirtinių pagyrų.

Gerai, o dabar pats žaidimo procesas… Na, nors ir keista, ši žaidimo dalis yra tuo pat metu ir smagiausia, ir prasčiausia, dėl už kiekvieno lygio kampo bei eilinio priešo besislepiančios monotonijos. Tiesą sakant tokio trūkinėjančio žaidimo proceso jau seniai neteko matyti: tai veiksmas užkabina ir įtraukia, nes leidžia įsijausti į tas nesibaigiančias smūgių kombinacijas bei ant kėdės krašto atsisėsti verčiančius akrobatinius herojų judesius, tai viskas vienu metu ima ne juokais įgrįsti, nes smegenys vis gauna impulsus, kad žaidime tie patys dalykai kartojasi vėl ir vėl ir tam nematyti pabaigos… Na, bet spręsk pats: pasirenki vieną iš siūlomų veikėjų, apsiginkluoji šaltuoju ginklu (mačetė, laužtuvas, kapoklė ir kt.), tada šaunamuoju (nuo revolverio iki Kalašnikovo ir dar toliau) bei sprogstamuoju (granata, Molotovo kokteilis, etc.) ir bėgi per gana painiai keliais aukštais išplanuotus lygius, kuriuose viskas, kas vyksta, tai iš skirtingų kampų atsitiktinai lendantys priešų būriai, vėliau puolantys Tave, o Tu juos visus krūvoje ar po vieną guldai, guldai, guldai… Ši dalis žaidime atlikta tikrai kokybiškai – jau vien tos beprotiškus kelių šimtų smūgių kombinacijos – bet šiuo atveju žaidėjas tiesiog persisotina vien nuo šito elemento; „Final Exam“ verkiant reikėtų dar ko nors.

Viso žaidime laukia aštuoni lygiai, kurie yra tikrai ilgi (nei vieno be pusvalandžio ar valandos niekaip nepereisi), bet jei juos vertintume per įvairovės prizmę – greičiausiai liktų viso labo keturi lygiai. Bėda tame, kad dažniausiai po dvi misijas vyksta tose pačiose aplinkose, kas automatiškai reiškia, kad po tas aplinkas pirmyn ir atgal lakstyti teks jau ne valandą, o kelias. Nors dar didesnė problema slypi tame, kad kūrėjai, siekdami išsklaidyti monotoniją, kiekviename iš lygių pabandė pridėlioti skirtingų užduočių (ir užduočių skirtingumo prasme tas jiems tikrai pavyko), bet visos užduotys, kad ir kokios įdomios bebūtų, remiasi ta pačia formule: palydėk x asmenį į tašką z, sunešk y asmeniui reikalingus daiktus, arba surask ir saugiai parvesk a, b, c, d ir e asmenis, kiekvieną jų skirtingai įkalbėdamas/išgelbėdamas. O tai reiškia, jog turėsi lakstyti pirmyn-atgal kokius penkis kartus tol, kol visko neįvykdysi (dar pridėk papildomus lakstymus, kurių metu ieškosi visų veikėjo patobulinimų ar naujų ginklų grynai dėl savęs).

Monotonija, apie kurią jau rašiau, neapleidžia ir žaidžiant su draugu/draugais, t.y. veikiau pasireiškia lygiai tokiais pat intervalais, kaip ir žaidžiant vienam: čia viskas labai smagu ir įtraukia, pamiršti apie viską pasaulyje, o čia sėdi bei galvoji ar nederėtų geriau visiems draugiškai pažaisti ko nors kito… Bet žaidžiant keliese svarbu įvertinti ir tai, kad dažnu atveju žaidimas tampa ne tiek co-op, kiek draugišku pasivaržymu, kas surinks daugiau taškų bei kam tai geriau seksis. Jeigu tik tokie dalykai veža, šis „Final Exam“ aspektas gali tapti tikru azarto proveržiu, o jeigu ne – kokių nors kitų pramogų paieškos šio žaidimo kontekste nebus labai vaisingos…

Kaip nekeista, dalykas, už kurį „Final Exam“ galima išaukštinti iki padebesių, tai – jo grafika. Išties įspūdinga ir netgi šito dar būtų maža kalbant apie tai, kuo tenka akimis gerėtis žaidžiant šį žaidimą. Lyginant su „Final Exam“, kiti panašių kainų žaidimai atrodo kaip niekada riboti – nors stilius turi rimtų pretenzijų į animacinį, labiau „goofy“ apipavidalinimą, šviesos efektai, aplinkų detalumas, jų išpildymas, galiausiai detalių gausa ir apskritai – kokybė – stebina iki pat titrų. Na ir pačios žaidimų aplinkos yra pavydėtinai išpildytos: jei tai požeminis metro, tuomet viskas ir jaučiasi atitinkamai (lyg kokiam pirmame „Max Payne“, atmosferos prasme), o jeigu tai monstrų apsemtas atrakcionų parkas – viskas atitinkamai kraupu, apleista, bet su atitinkama atrakcionų parko dvasia. Žodžiu, jei ieškai kur paganyti akis bei jas palepinti – „Final Exam“ už savo kainą yra tinkamiausias pasirinkimas ir vargu ar net patys priekabiausi dėl to ginčytųsi.

O iš esmės žaidimas pasižymi tikrai neblogu garso takeliu (irgi atmosferiniu, ko visiškai negalėtum pasakyti apie kitą panašiu metu išėjusį taip pat co-op žaidimą „Blood Knights“), gerai perteiktais patraukliais veikėjais, tarp kurių, manau, kiekvienas žaidėjas ras sau tinkamą bei, vėliau, netgi mėgstamą ir patogią tobulinimosi sistemą, kuri pateikta lengvai, aiškiai bei nesukels klaustukų net patiems nesupratingiausiems ar mažiausiems žaidėjas (nors žaidimas mažiausiems tikrai neskirtas). Taigi, viską susumavus lieka vienintelis klausimas – ar nebijai monotonijos ir ar mėgsti šonu slenkančias kapokles, kuriose kai kur akivaizdus neišnaudotas potencialas, o jo stoka užmaskuota nunešk-atnešk misijomis? Kita vertus už tokią kainą, kuria įvertintas šis žaidimas, visus šiuos trūkumus nesunkiai galima pamėgti.