Nors iš pažiūros šis žaidimas atrodė tiek stilistiškai, tiek idėjiškai atstumiantis, jį išbandęs vos per keletą trumpų akimirkų įsitraukiau ir gana maloniai prie žaidimo praleidau… visas porą valandų. Taip, deja, vos įsitraukus ir pamėgus „Journey of a Roach“, staiga su siaubu esi priverstas suvokti jo didžiausią minusą – žaidimas toks trumpas, kad kūrėjai netgi sukūrė pasiekimą, kuris skamba maždaug taip: „pasiek galutinį žaidimo tikslą per mažiau nei 18 minučių“. Neblogai, ar ne? Išties. Bet maloni nuostabi nuostaba ir sumišimas veide išlieka tol, kol akys staiga nenukrypsta prie jo kainos – 15 eurų, jeigu pirktum „Steam store“ (tiesa, su dabartine 10% nuolaida kainuotų 13,49 eurų, bet tai nekeičia esmės). Aš asmeniškai tikrai neprisimenu, kada paskutinį kartą mokėjau tokią sumą už dviejų valandų žaidimą. Niekada? Na, bet štai – visados būna pirmas kartas.

Dar kai nežinojau, kad „Journey of a Roach“ trunka vos porą valandėlių, kaip žaidimo trūkumą vaizdavausi nepatrauklius veikėjus – du tarakonus! Bet kaip bebūtų keista, žaidimo kūrėjai (kurie, beje, yra Koboldgames ir kuriems „Journey of a Roach“ – debiutas) sugebėjo gana maloniai perteikti šiuos du tarakonus. Aš netgi būčiau linkęs pasakyti, kad jie visai mieli ir ilgainiui nesunkiai pamėgstami (čia itin gerai tiktų angliškas žodis „likeable“). Be jų žaidime pasitaiko ir kitų personažų, kurių visi atstovauja vabzdžių karalystę: sena iškaršusi teta vorė, daug skirtingomis charakteristikomis pasižyminčių musių, žiogas, berods, taip pat jonvabalis ir, jeigu neklystu, visa armija skruzdėlių nacisčių.

Stilistiškai žaidimas išlaiko labai gerą balansą tarp to, kas sumaniai vizualiai ir techniškai išpildyta bei pasižymi išskirtine fantazija bei to, kas sarkastiška, pajuokiama ir šaržuojama. „Journey of a Roach“ šiuo požiūriu itin gerai išpildytas. Jau vien talpus žaidimo pateikimas ko vertas: post-apokaliptiniame pasaulyje vaizduojamas dviejų iš bunkerio kartkartėmis išlendančių tarakonų gyvenimas, kuris netikėtai ima keistis visu 360 laipsnių kampu, kuomet vienas jų plynos žemės lauke atranda pražydusią gėlę. Šie du herojai galvotrūkčiais verčiasi per visą bunkerį, visus keistai įdomius lygius bei aplinkas, pro pačius netikėčiausius personažus tam, kad galiausiai pasiektų iš niekur nieko pražydusią gėlelę.

„Journey of a Roach“ savo širdyje yra „kvestas“, bet tai, kad herojų valdyti tenka su „w, a, s, d“ klavišais, o pelės mygtuką spustelėti vos kartais verčia manyti, jog tai tam tikra šio žanro atmaina. Iš tikrųjų veikėjo valdymas veiksmo bei nuotykių žaidimams įprastais klavišais čia pritaikytas matyt tam, kad žaidėjui geriau sektųsi pajausti, kas tai yra būti tarakonu (dar ir tuo atveju, jei šio jausmo perteikti nepavyko Franzo Kafkos „Metamorfozei“). Ir ypač buvimo tarakonu privalumai pasireiškia, kai įleki į sieną – valdomas tarakonas tiesiog nė necyptelėjęs ramiai pakeičia paviršių, ant kurio stovi. Taigi taip, žaidime gali laipioti sienomis, lubomis bei kuo tik nori ir tai žaidžiant „Journey of a Roach“ taip intuityvu, kad nors tu ką! O dar smagesnė naujiena yra tai, kad kūrėjai netgi sugebėjo į šį laipiojimą sienomis ar lubomis integruoti sumanių užduočių, kurios nė per nago juodymą neatrodo pritemptos.

Patys galvosūkiai žaidime yra malonūs spręsti, visi iki vieno gerai sukalti ir tarp jų susidaro pakankamo ilgio pauzės. Nors, kas ten žino – jei „Journey of a Roach“ būtų dar bent keliomis valandomis ilgesnis, gal su galvosūkiais bei jų išpildymu būtų slystelėję ir Koboldgames? Nors, po teisybei, jie jau slystelėjo – jiems paprasčiausiai pritrūko fantazijos, laiko ar resursų sukurti daugiau turinio šiam žaidimui, o juk jo idėja, veikėjai bei pats žaidimo pasaulis tiesiog prašyte prašosi daugiau lygių ar bent skirtingų tų pačių lygių perėjimo būdų! Na, tikiuosi, kad tai kūrėjai numatė bent jau savo potencialiuose tęsiniuose.
Šiam žaidimui keistai malonaus šarmo suteikia netgi kiek keistokas prsonažų įgarsinimas – cypimai, mykimai, klegesiai ir pan. Kaip bebūtų, toks pasirinkimas labai tinka su „Journey of a Roach“ vizualika – aplinkos bei patys veikėjai neįkyrūs, bet tuo pačiu skirtingi, nesukuria jokios monotonijos ar perdėto pilkumo, kas šiaip dažnai būdinga postapokaliptiniams žaidimams. Muzika, tuo tarpu, kiek įkyresnė, bet kadangi žaidimas užtrunka kelais valandas, žaidėjas to beveik ir nepajunta… Beje, gražiai, šiuolaikinio piešimo komiksų stiliumi įprasminti visi žaidimo video intarpai – neperkrauta, skoninga, paprasta.

Taigi, kokia ten iš tikrųjų tarakonų gyvenimo trukmė? Nes jei kūrėjai atsižvelgdami į ją sukūrė vos dviejų valandų žaidimą (kuris, primenu, kainuoja net 15 eurų), tuomet aš jiems neturiu jokių priekaištų, bet kažkodėl man kyla įtarimas, kad tai ne ta priežastis…