„Arc Style Football 3D“ žaidime, kaip jau pavadinimas byloja, gausime paspardyti iš didelių poligonų sudarytą futbolo kamuolį. Tik ar verta žvelgti į 3DS ekranėlius, užuot gyvai su draugais paspardžius futbolą lauke?

Retro vėjo gūsis

Žaidimui įsijungus – „Super Nintendo“ dvasią turintis grafinis apipavidalinimas, bei sintezuotas garso takelis. Suspaudęs kelis pagrindinio meniu punktus, bei pasirinkęs Maskvos komandą, leidžiuosi į pirmąsias rungtynes. Ne, imitatoriumi žaidimo nepavadinsime, tai veikiau – arkada su futbolo taisyklėmis. Panašų futbolą vaikystėje žaisdavome savo „zilitonuose“, tik šį sykį pastarojo grafika visiškai trimatė.

Už projekto – garsus vardas

Kaip ir pridera japonams, šį žaidimą sukūrusi komanda „Arc System Works“ (taip, dėl šių vyrukų mes pas kaimyną su „Sega“ žaisdavome „Battletoads“) mažyčius futbolininkus sutvėrė stiliuje, panašiame į anime. O kadangi žaidimas visai ne imitatorius, aikštelėje galioja ir lyčių lygybė. Galima keisti ne tik savo komandos sąstatą, tačiau ir pasirinkti logotipą, uniformą, net gi duoti kiekvienam iš žaidėjų vardus. Nuotaikingiausia kūrybinė funkcija žaidime – vidinės 3DS kameros panaudojimas, su kuria uždėjus savo veidą ant futbolininko, galima iki tam tikro lygio save perkelti į žaidimo aikštelę.

Arkadinis futbolas

Arkadinio futbolo mechanikos cinkelis – devynkryptis žaidėjo bėgiojimas. Tačiau su esamais 3DS aparatinės įrangos privalumais kūrėjai galėjo ir padidinti pusių, į kurias galima nukreipti žaidėją, skaičių – tai puikiai leidžia padaryti konsolės analoginė vairalazdė. Kamuolio mechanika irgi tarytum medinė – priklausomai nuo to, kokį spyrį (ilgą ar trumpą) atlieka žaidėjas, kamuolys be fantazijos skrenda iš anksto numatytą atstumą. Dirbtinis intelektas, kaip ir pridera tokio tipo žaidimams, išmone nestebina, bet sunkiausias režimas savo vardą pateisina.

Režimai

Vieno žaidėjo režimai yra du – t.y. parodomosios rungtynės, bei pasaulio čempionatas. Jame su savo komanda rungsitės prieš kitas, realių valstybių vardais paremtomis komandomis, kurių sudėtingumo lygis progresyviai kyla. Čia išlenda dar vienas retro kompiuterinių žaidimų niuansas – per visą žaidimo „kampaniją“ nėra galimybės išsisaugoti savo progreso, todėl šią tenka pereiti vienu prisėdimu. Na o daugelio žaidėjų režimo smagiausia dalis – kovos tarp dviejų nuo nulio sukurtų komandų su draugų vardais ir veidais.

Eime į lauką paspardyti kamuolio…

Iš esmės šis žaidimas tėra pirmųjų, klasikinių futbolo žaidimų perdirbinys, apsiūtas trimate grafika. Retro maniakas bandys ieškoti šiame produkte kokio nors nostalgijos įspūdžio, veikiau išsitrauks iš stalčiaus ir nupūs dulkes nuo „Nintento Entertainment System“ disketės kontaktų. Ką jau kalbėti apie eilinį žaidėją, kuris nori būti bent truputėlį nustebintas, atrasdamas žaidime ką nors dar nematyto..