Indie žaidimukai yra tarsi nemažėjantis srautas – juos vis kepa ir kepa. Savaime suprantama, tokie tempai ne visada lemia gerą produkto kokybę, bet pasitaiko ir visai pakenčiamų, o kartais ir labiau įtraukiančių žaidimų. Kaip ir šis eilinis – neeilinis „Electronic Super Joy“ platformeris. Kuo jis eilinis tikriausiai pasakoti net neverta, nes ir taip visiems aišku (juk platformeris), tad geriau papasakosiu, kuo jis neeilinis.

Pirmiausiai – muzika. Tai vienas iš tų žaidimų, kuriuose garso takeliai yra vienas svarbiausių aspektų ir be jų žaidimas tiesiog nebūtų toks smagus, koks yra su jais. Tokia muzika savotiškai diktuoja patį žaidimo tempą ir, atitinkamai, kalant geram bytui, norisi žaisti greičiau, o lėtesniam (ar kur daugiau tirli pirli) – niekur neskubėti. Kokia tai muzika? Per testikalijas kalanti technūškė. Tokia agresyvi, kurią beveik nebūtų gėda paleist savo tiunintam golfe, važiuojant į kaimo diskoteką kabint mergų.

Kitas neeilinis dalykas – lygių dizainas ir bendras žaidimo sudėtingumas. Bežaidžiant, teko išgirsti repliką: „koks primityvus, maniau tu tokių nežaidi…“. Atvirai sakant, žaidimas primityvus gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio, jo visiškai nebandžiusiam asmeniui. Visgi, reikia pripažinti jog tame tiesios yra, kadangi reikia valdyti pikseliuotą žmogeliuką ir šokinėti per kvadratines platformas. Tačiau vos tik pradėjus žaisti, paaiškėja jog viskas nėra taip primityvu, kaip kad gali atrodyti.

Tas pikseliuotas žmogeliukas, pasirodo, yra šokių veteranas, kurio anusą pagrobė piktas burtininkas. Dabar išmušė jo keršto valanda. O tos kvardatinės platformos, per kurias jis šokinėja, slepia eilę įdomių kliūčių. Apskritai, bendras žaidimo principas kažkiek panašus į „Super Meat Boy“ tiek sudėtingumu, tiek žaidimo mechanika.

Čia reikės laipioti per lipnias platformas, suspėti su slenkančiu fonu, teleportuotis, išvenginėti raketų ir t.t. Svarbiausia jog beveik kiekvieną veiksmą būtina atlikti nepriekaištingai. Priešingu atveju laukia greita mirtis, kurios, patikėkit, bus tikrai daug. (Mano asmeninis rekordas – ~70 mirčių, viename lygyje). Laimei, lygiai yra suskirstyti į eilę atskaitos taškų, todėl nesėkmės atveju nereikia eiti nuo pat pradžių. Įdomus pastebėjimas: kartą pereitą lygį kartojant iš naujo, šis bus nepalyginamai lengvesnis. Netgi, galėčiau pasakyti, per lengvas. Visgi, veiklos neturėtų pritrūkti, kadangi yra žaidime yra 3 pasauliai, talpinantys 15 lygių. Na, o jei neužteks to, yra ir ketvirtasis, kuriam atrakinti neužteks tiesiog pereiti viską iš eilės.

Žaidimas pasižymi ir savo „erotiniais“ bei „rimtais“ grafiniais elementais. Pavyzdžiui, kiekvieną kartą pasiekus atskaitos tašką, pasigirs vyriškas arba moteriškas „Oh, yeah“. Gerai, kad pastaruosius galima atjungti, nes po 20-o karto pradeda atsibosti. Kalbant apie grafinius elementus, šie yra gražūs ir „narkomaniniai“. Gražūs dažniausiai pasireiškia besiskleidžiančiais medžiais ar visokiom ryškiom spalvom. O „narkomaniai“ – kiek sulėtintais juodos – baltos spalvos „strobo“ efektais.

Kaip jau sakiau, dar prieš pradėdamas šį žaidimą, išbandyti verta vien tik dėl superinių garso takelių, bet ir pats platformerio elementas yra įtraukiantis ir linksmas. Tik nesupykčiau, jei bent mažyte dalelyte būtų lengvesnis.