Jeigu atvirai, tai kalbėti apie „Rayman“ (nei kaip apie žaidimų seriją, nei kaip apie personažą) aš dažniausiai neturiu nė menkiausio noro, nes ypatingų simpatijų šiam pavadinimui niekada nejaučiau. Taip, tikriausiai, būtų ir tęsęsi jei ne taktiškas UbiSoft sprendimas atgaivinti šią seriją, kaip kažkada neužmirštamai sėkmingai atgaivino „Prince of Persia“. Taigi, 2011 metais išėjo „Rayman Origins“ ir išvertė visus iš klumpių. Bet aš negalėčiau, pavyzdžiui, pasakyti, kad tai buvo labai įsimintini veikėjai arba kažkuo išskirtinė žaidimo istorija (to negaliu pasakyti ir apie „Rayman Legends“) – ne, tiesiog tai buvo žaidimas, kurį nesuvokiamai smagu žaisti ir kuris, jei tik Tave įtraukia – nė už ką nebepaleidžia. Tai va. Jeigu šios apžvalgos skaitymo metu jau esi atsižaidęs „Rayman Origins“, žinok, kad „Rayman Legends“ trauka gali pasirodyti kiek silpnesnė, o jei nesi ir nebenori/neturi galimybių žaisti pirmtako, „Rayman Legends“ viskuo pasirūpins.

Kalbant apie „Rayman Legends“ kaip apie vieną sėkmingiausių vieno sėkmingiausių (nebūtinai finansine prasme) kompiuterinių žaidimų tęsinį, galima pasakyti tik tiek, kad UbiSoft žaidžia pakankamai saugiai ir panaudojo visus, gana tradicinius sėkmingo tęsinio metodus, beveik nė kiek nepersistengdami ir nepridėdami nieko papildomo nuo savęs. Teoriškai tai iš tiesų tas atvejis, kuomet pasikeičia lygiai bei prisideda keletas naujovių, tačiau mechanika, valdymas ir esmė lieka nepakitę. Galbūt netgi kiek kitomis aplinkybėmis toks tęsinys kokiu yra „Rayman Legends“ būtų gavęs malkų nuo recenzentų ir žaidėjų vien už tai, kad jis yra būtent toks, koks yra, bet akivaizdu, jog atgaivintas „Rayman“ yra būtent tas žaidimas, kuris geriau išliktų nepakitęs, t.y. geriau iš dabartinės saugios pozicijos niekur „nebeeksperimentuoti“ (nes bet kada gali baigtis kaip Sonicui tam tikrais, ne tokiais sėkmingais jo gyvavimo periodais). Kitais dalykas, be abejo, yra tas, kad žaidėjai buvo tiesiog išsiilgę to, ką gavo su „Rayman Origins“, todėl suleido pirštus į pultelius ir akis į ekranus su didžiausia padėka bei palengvėjimu.

Žaidimo siužetas arba, kitaip tariant, dingstis vėl pasinerti į ypatingai gerai suręstą ir vizualiai bei muzikaliai išskirtinį „Rayman“ pasaulį tokia paprasta, kad laisvai tilptų į vieną sakinį: Raymanas ir draugai vėl užsnūdo ant savo pamėgto medžio, o kai šitaip pramiegojo visą amžių, blogio jėgos atsigavo, sustiprėjo ir dabar jau net penki piktieji burtininkai grasina užtvindyti blogiu pasaulį, todėl senas Raymano bičiulis Murfis iš 1999 metų žaidimo „Rayman 2: The Great Escape“ suduoda visiems didelę riebią pliauską ir žaidimas prasideda. Prieš akis – nauji lygiai, nauji bosai ir nauji smagūs netikėtumai, tad, po teisybei, siužeto vietoje galėtų būti praktiškai bet kas.

Pačių žaidimo lygių bei to, kaip juose skaičiuojamas žaidėjo progresas, pateikimas gerokai skiriasi nuo „Rayman Origins“, tačiau tuo pat metu atrodo kaip natūralus progresas po ankstesnės dalies. Tiesa, šioje dalyje tam, kad perėjus lygį gautum geriausius įvertinimus, Tau reikės surinkti nebe 300 lumsų, o, dažniausiai, 600, tačiau taip pat beveik kiekviename lygyje slypės ir pagrobti bei surišti tynsiai, todėl teks nuolat akylai stebėti aplinką. Bet susirenka šiame žaidime tie visi lumsai bei tynsiai stebėtinai lengviau ir greičiau, nei gerokai mažesni to paties kiekiai ankstesniame „Rayman Origins“. Ta prasme žaidžiau „Rayman Legends“ ir vis lindo mintys, kad jis stebėtinai lengvesnis už savo pirmtaką. Ir trumpesnis (bent jau kalbant apie pagrindinius žaidimo lygius), nes „Rayman Origins“, kai viską pereini vieną kartą, atsirakina gana talpūs ir kitokie jau matytų lygių tęsiniai bei tų lygių bosai, o „Rayman Legends“, nors jau iš karto kiekviename pasaulyje siūlo po ganėtinai daug lygių, visi jie persižaidžia arba greitai arba lengvai. Nors… turinio šiame žaidime netrūksta, bet tas turinys, kuris lieka perėjus pagrindinius lygius, tikrai ne visus pamalonins ar pradžiugins vienodai (prie to aš dar, žinoma, šios apžvalgos eigoje sugrįšiu).

„Rayman Legends“ žaidimo pasauliai, kaip to ir reikėtų tikėtis, yra ir vėl spalvingi, grūste prigrūsti išmoningos kūrėjų fantazijos ir tokie malonūs akiai bei ausiai, kaip to ir gali tikėtis pirkdamas šį žaidimą. Šioje dalyje netgi yra tokių lygių, kurie įkvėpti garsios žaidimų serijos „Splinter Cell“ arba epizodų, parodijuojančių arba vienaip ar kitaip mums primenančių kai kuriuos garsius momentus, pavyzdžiui kino filmo „Terminatorius 2: Paskutinio Teismo Diena“ pabaigą. Bet kitą vertus, „Rayman Origins“ pasauliai, bent jau man, pasirodė kažkiek stipresni ir kiek geriau sustyguoti, t.y. juose tarp lygių nebuvo tokio pasimetimo bei neaiškumo, kuris kartais nejučia pasimaišo žaidžiant „Rayman Legends“ (o gal man tik pasirodė?..) ir taip yra tikrai nepriklausomai nuo žaidėjo nuotaikos!

Šioje dalyje nebeliko „laiko atakos“ režimo, per kurį tekdavo visus „Rayman Origins“ lygius įveikinėti taip greitai, kad arba pirštai arba pultelis anksčiau ar vėliau neatlaikydavo… Todėl šį pasikeitimą aš labai gerbiu ir laikau be galo vertingu! Tik pamanykit, tam tikra prasme socialiai atsakingi žaidimų kūrėjai! Tuo tarpu vietoje „laiko atakos“, kad nebūtų pernelyg tuščia, Ubisoft sukūrė invazijos lygius, kurie atsiranda perėjus pagrindinius žaidimo lygius ir yra kitokie, tačiau sukurti jau pereitų lygių pagrindu. Juose, kaip ir „Rayman Origins“ „laiko atakos“ režime esminiu žaidėjo faktoriumi tampa greitis, bet invazijos lygius žaisti vis tiek smagiau, nes jie bent kažkuo skiriasi nuo to, ką jau matei ir tikrai užtektinai kartų perėjai. Aišku, invazijos bus skirtingos, todėl pasitaikys tiek lengvesnių, tiek sunkesnių ir taip, tuo aš noriu pasakyti būtent tai, kad pasėdėti bei prie tam tikrų lygių gerokai paprakaituoti vis tiek neišvengiamai teks, tačiau „Rayman Legends“ atveju, tiesiog, tą daryti smagiau ir įdomiau.

Žiauriai visų liaupsinami bei, matyt, peržaidinėjami yra „Rayman Legend“ arkliuku tapę muzikiniai lygiai. Kažko panašaus apraiškų jau tikrai teko pastebėti „Rayman Origins“ žaidime ir tai buvo savotiškai smagu, bet dabar kūrėjai jau atviru tekstu visiems parodo tokio tipo lygius ir juose, savaime suprantama, teks daryti viską, ką žaisdamas šių dienų „Rayman“ darytum ir šiaip, tik pagreitintai ir į taktą. Tokių lygių viso yra gal kokie šeši, visi jie savaip smagūs, bet asmeniškai man gal priimtinesnis būtų ne toks jų sureikšminimas, o integravimas į paprastus lygius tam, kad tai būtų labiau netikėta ir, galbūt, įdomiau. Tačiau tenka pripažinti, jog ir dabar tikrai į valias prisimėgavau šiais lygiais, o ypatingai man patiko garsiosios „Eye of the tiger“ instrumentalu paremtas lygis. Netgi įkvėpė!

Kiek apmaudu, kad pabaigus viską viską, čia neatsirakina joks itin sudėtingas lygis, kaip kad buvo „Rayman Origins“, kuriame surinkus tam tikrą kiekį taškų atsirakina „land of the livid dead“. Pastarąjį lygį pereitų toli gražu ne kiekvienas, bet asmeniškai man susidoroti su tokiu išbandymu buvo vienas malonumas. Tuo tarpu „Rayman Legends“ žaidėjų laukia atskiras pasaulis, kuriame… iš naujo tenka pereiti visus muzikinius lygius. Taip, jų perėjimas gerokai pasunkintas (ir ne visai sąžiningais būdais, tenka pripažinti), bet tai toli gražu ne tas pats, kas sunkusis lygis iš „Rayman Origins“. Galbūt nebūčiau taip nusivylęs, jeigu šiame atskirame pasaulyje būtų kad ir mažiau, bet papildomų bei naujų muzikinių lygių, nes dabar kažkaip vis tiek nei šis nei tas, nei tas nei šis…

Labai užkabina žaidime esantys iššūkiai, kurie kas dieną arba kas savaitę pasikeičia. Tokių iššūkių tipai ar reikalavimai būna patys įvairiausi, bet azartas žaisti kad ir tą patį vieną iššūkį – neapsakomas. Šį azartą sukelia pats paprasčiausias noras varžytis ir pelnyti auksinę taurę, o kadangi to paties nori visas „Rayman Legends“ žaidžiantis pasaulis, toks noras tikrai nebus lengvai įgyvendinamas. Pačiam man kol kas, net prie nuoširdžiausių pastangų, pavyko pelnyti penkias sidabro taures ir dvi ar tris bronzos. Bet dar toli gražu ne vakaras, o iššūkiai dažnai keičiasi, todėl šitokiu būdų UbiSoft lengvai užsitikrino sau gana lengvai kontroliuojamą savo žaidimo peržaidžiamumą. Kokiam mėnesiui į priekį tai tikrai. Tiesa, dar yra labai specifiškas ir pernelyg simplistinis Raymano futbolas, bet, tiesą sakant, nesunkiai galima apsieiti ir be jo (turbūt jei nebūtų visos krūvos veiklos, kurios dabar prigrūstas žaidimas, šiam futbolui galima būtų suteikti ir daugiau dėmesio).

Neginčytinai malonus „Rayman Legends“ siurprizas yra vikingė Barbara ir devynios jos seserys, kurias šiame žaidime galėsi ne tik išgelbėti, bet ir pats valdyti! Tokiu būdu, panašu, kūrėjai bando sulipdyti prieš tai sudaužytas žaidėjų svajones bent kokiu nors būdu ilgėliau ekrane užlaikyti „Rayman Origins“ nimfas, apie kurias daugiau nerašysiu, nes tai kaip mat virs atskira apžvalga… Taigi, asmeniškai man Barbara ir jos seserys, žaidime tituluojamos princesėmis, žaidžiant žiūrisi kur kas gražiau nei skirtingų spalvų Raymanas arba jo ne visai maloniai karikatūriškas draugelis Globoksas, todėl kažkurią vieną iš jų aš nuolat ir rinkausi. Sprendžiant pagal tai, ką žaisdami renkasi kiti žaidėjai (ačiū iššūkiams, prie kurių praleidau baisingą valandų skaičių), princesių paklausa „Rayman Legends“ ne dėl manęs vieno.

Kūrėjai nepašykštėjo ir į „Rayman Legends“ sukrovė netgi didžiąją dalį „Rayman Origins“ lygių, kuriuos čia galime peržaisti iš naujo. Žinoma, jau vadovaujantis „Rayman Legends“ taisyklėmis, betgi vis tiek! Mane tai ir sužavėjo, ir papiktino. Susižavėjimą sukėlė tai, kad kūrėjai suteikia žaidėjams galimybę pažinti „Rayman Legends“ pirmtaką be jokių didesnių pastangų – tiesiog rink keturlapius dobilus, dalyvauk vietinėje žaidimo loterijoje ir laimėk po vieną beveik visus „Rayman Origins“ lygius! O papiktino… būtent tas pat, kas ir sužavėjo. Hm, matyt bėda tame, kad būsiu persižaidęs „Rayman Origins“ (teko daug su draugais žaisti ant „Xbox360“, vėliau, jau su kitais draugais per „Steam“ ir galiausiai surinkau beveik visus trofėjus žaisdamas solo su PS „Vita“), nes kai pamačiau visus tuos lygius „Rayman Legends“, aš į juos pažiūrėt nebegalėjau…

Į klausimą „ar jėga žaisti šį žaidimą dviese?“ aš galiu atsakyti vienareikšmiu „TAIP!“, nes tai ne tik smagu, bet ir kokybiškai sukurta. Pavyzdžiui dviejų žaidėjų funkcija labai išliaupsintam „PlayStation 3“ ekskliuzyve „Puppeteer“ yra tokia, kad vienas žaidžia kaip žaidęs, o kitas tegali skraidyti visur aplinkui ir žaidimo procese dalyvauti tik dalinai, visai kaip Tailsas vaikystės žaidime „Sonic the Hedgehog 2“ (čia dar ant SEGOS jeigu ką). Tuo tarpu „Rayman Legends“ visi gali daryti viską ir dar vienu metu, o prie vienos konsolės prisijungti kad ir keturiems žaidėjams – jokia bėda!

Mėgsti žaisti vienas? Tuomet galbūt net dar geriau, nes „Rayman Legends“ tam pritaikytas vietomis net geriau už savo pirmtaką, o daugiau dinamikos prideda jau minėtasis Murfis. Tiesą sakant tiems, kas savo „Rayman Legends“ nuotykiams pasirinks „Wii U“ arba PS „Vita“ konsoles, šis veikėjas suteiks kur kas daugiau smagumo nei visiems kitiems, tačiau nenorėdamas erzinti daugumos aš geriau ta tema patylėsiu. Pasakysiu tik, jog yra pagrįstai manančių, kad būtent „Wii U“ bei PS „Vita“ šio žaidimo versijos pranoksta „Rayman Origins“, o tai jau savaime yra labai didelis ir reikšmingas įvertinimas. O šiaip, pasakysiu atvirai: viskas visiškai nesvarbu tol, kol žaidi „Rayman Legends“, tad nekvaršink sau bereikalingai galvos ir įsitrauk į sūkurį! O kas bus po to – nesvarbu.