Žemės gelmėse – daugybė olų su kadaise ten paslėptais lobiais. Treasure Hunter X – žaidimas, kuriame įsikūnysime į lobių medžiotojo vardu Tyrol vaidmenį. Tik ar jo kelionė po seniai užmirštas olas bus įtraukianti? Tai pamėginsime išsiaiškinti šioje apžvalgoje.
Šiame Silver Star Japan kūrinėlyje dvimatėje erdvėje su protagonistu Tyrol landžiosime po užmirštas olas, tikėdamiesi šios gale surasti lobį. Žinoma, susižėręs auksą iš skrynios, Tyrol, norėdamas pereiti į kitą požemį, turi surasti ir raktą, kuris atrakina kito požemio duris. Tačiau sunkumai čia nesibaigia – jei Tyrol nušoks nuo statesnio skardžio, užsimuš. Šiai problemai išspręsti jis pasitelkia panaudodamas oro balioną, kuris sušvelnina kritimą. Jei prieš akis atsiranda nepereinama kliūtis, pro ją prasibrauti padeda kirtiklis. Bėda tik ta, jog visų šių pagalbinių priemonių Tyrol turi ribotą kiekį. Tad norint pasiekti lygio pabaigą, šiuos resursus reikia naudoti protingai.
Žaidimo idėja skamba gal ir neblogai, tačiau taip skamba tik ant popieriaus. Treasure Hunter X – žaidimas, mėginantis įkūnyti klasikinių Lode Runner ar Boulder Dash žaidimų dvasią. Gaila, tačiau valdymas – lėtas ir nerangus, o grafika – siaubingai nuobodi, ko negalėčiau pasakyti apie anksčiau paminėtą 8 bitų klasiką. Dar vienas protą erzinantis dalykas yra tai, jog tarp viršutinio ir apatinio DS ekranų esantis tarpas programuotojų ignoruojamas. Todėl objektai, pereinantys tarp ekranų, nepasislepia tame tarpe, o tiesiog peršoka, taip iškreipdami žaidėjo suvokimą apie objektų būvimo vietą. Gaila, tačiau DS aparatinės įrangos kozirių, tokių kaip mikrofonas ar liečiamasis ekranas, žaidimas taip pat nepanaudoja…
Treasure Hunter X – vienas iš tų žaidimų, dėl kurių neegzistavimo tikrai nepergyvenčiau. Įgyvendinimo kokybė prasta, o išliekamoji vertė, lyginant su klasikiniais šio žaidimo konkurentais – praktiškai nulinė. Vis gi blogu žaidimo nevadinčiau, bet kokybę mėgstančiam žaidėjui į šią vidutinybę nevertėtų kreipti dėmesio.
