„Nemirtingumu“ sykį gana garsus čekų rašytojas Milan Kundera pavadino vieną savo knygą. Rašau tai dabar todėl, kad man pastaroji jo knyga tikrai nepasirodė verta tokio pavadinimo, o štai naujausias nuotykių žaidimas iš Daedalic Entertainment – netgi labai vertas. Būčiau parašęs ir dar svaresnį žodį šio žaidimo apžvalgos antraštėje, bet nesugalvojau. Tačiau tai jokiais būdais nekeičia esmės: „Memoria“ yra geriausias savo žanro žaidimas iš visų, kurie pastaruoju metu pasirodė ir vienas geriausių apskritai. Ir taip, šitai rašydamas aš turiu omenyje ne tik „Monkey Island“, „Broken Sword“ ar „Syberia“ – drįstu teigti, kad „Memoria“ visai nesunkiai konkuruoja net su vienu iš kvestų karalių „The Longest Journey“.

Žiūrint į viską nuosekliai, „Memoria“ yra tiesioginis „The Dark Eye: Chains of Satinav“, pasirodžiusio 2012 metais (ir apie kurį aš kažkodėl stebėtinai nieko nežinojau) tęsinys. Abu žaidimus vienija tas pats pagrindinis veikėjas – Geronas – ir visas magiškas, bet maloniai tamsus žaidimo pasaulis. Apskritai viskas kvepia gana gūdžiais viduramžiais, todėl tikrai nesuklystų tie, kas „Memoria“ pavadintų tiesiog kvestų žanro „Dragon Age“. Tiesą sakant visas „Memoria“ lore`as yra toks talpus ir išmoningas, jog nesunkiai nukonkuruotų net kai kuriuos žinomus RPG. Hm, galbūt tai ir yra viena priežasčių, kodėl į „Memoria“ norisi žiūrėti lyg į pasaulio stebuklą…

Tikslumo dėlei turiu parašyti, kad „Memoria“ – pats rimčiausias, ambicingiausias ir, panašu, nuoširdžiausias kvestas. Čia nebėra perdėtai tąsaus sarkazmo ar nesibaigiančios ironijos kitų žaidimų atžvilgiu; taip pat čia nerasi nieko panašaus į „The Night of the Rabbit“ pasakiškumą bei nerūpestingumą. Žodžiu, „Memoria“ savo istorija, veikėjais, jų įgarsinimu, o tuo pačiu ir garso takeliu bei apipavidalinimu ir grafika yra tiek unikalus, neįprastas, netikėtas ir vertas visų laiko bei bet kokių kitų investicijų, kad aš net negebu dabar iškart sugalvoti jokio kito žaidimo, su kuriuo galėčiau palyginti. Daedalic Entertainment šiame savo žaidime kvailai nebepokštauja, nebedaro absurdiškų situacijų ir čia nerasi nė vieno nuoširdžias antipatijas keliančio veikėjo. Galvosūkiai, kurie man kartais kliūdavo žaidžiant „Deponia“ ar tą patį „The Night of the Rabbit“ čia stebėtinai gerai susieti ne tik su istorija, bet ir aplinkomis, į kurias patinka žaidimo veikėjai. Viskas labai intuityvu ir dažnai gaunasi tiesiog savaime, nejučia, o tai, manau, visai neprastas pasiekimas nuotykių žanro žaidime.

Tam, kad žaistum „Memoria“, tikrai nereikia prieš tai būti perėjus „Chains of Satinav“, nes pagrindinis pastarojo žaidimo veikėjas Geronas tampa visiškai priklausomas nuo „Memoria“ sutinkamų veikėjų, jų tikslų bei likimo. Jaučiu ypatingą malonumą kalbėdamas apie „Memoria“ siužetą, nes jo struktūra, nors pakankamai įmantri, išlieka suprantama ir aiški: Geronas, turėdamas aiškių asmeninių tikslų, yra priverstas įsigilinti į vienos paslaptingos moters gyvenimą, nes tik taip jis galės atsakyti į klausimus, už kuriuos jam pažadėtas jo neįprasto noro išpildymas. Taigi tokia „Memoria“ siužeto struktūra ir nulemia dvilypį žaidimo procesą: valdant Geroną reikės ieškoti įvairiausių kabliukų bei aiškintis atitinkamas aplinkybes, o valdant paslaptingąją moterį, t.y. Sadja, išgyventi visą istoriją, kurią Geronui pavesta išnagrinėti mainais už jo norą. Iš karto pasakysiu (nors prie to vėliau apžvalgoje dar tikrai sugrįšiu), kad Sadjos ir Gerono, kaip nuotykių žaidimo duetas yra turbūt gražiausias, darniausias ir stipriausias iš visų, ką man iki šiol teko matyti. Rimtai. Asmeniškai man, Sadja su Geronu pranoksta net garsųjį Džordžo ir Nikolės duetą iš sėkmingos ilgametės „Broken Sword“ serijos, ypač turint omenyje, kad Sadja su Geronu gyveno skirtingais amžiais ir jų tarpusavio ryšys netiesioginis, skirtingai nei kolegų iš „Broken Sword“.

Žaidžiant „Memoria“ itin daug dėmesio bei įsitraukimo suryja kiek kitoks, neįprastas pasaulis su savo lore`u bei lygiai tiek pat neįprastas, masinančiai keistas veikėjų tarpusavio santykis, jų manieros, elgesys ar reiškiamos emocijos. Visa tai tikrai labai originalu, o vos pradėjus žaisti iš karto pribloškia faktas, kad čia kiekviena gyva būtybė ar reiškinys priversti gyventi pagal tam tikrą atskirą tvarką. Pavyzdžiui Geronas, kuris šiame gyvenime turi didelių siekių, o prieš akis – konkretų sunkiai įgyvendinamą tikslą, aplinkinių yra matomas tiesiog kaip nutriušęs paukščių gaudytojas, temokantis vos vieną burtą. Tuo tarpu Sadja kitų yra matoma kaip kilmingo kraujo princesė, kuri savo fatališkumu ir ryžtu – nenuspėjama bei negailestinga, tačiau savyje ji nešioja ne vieną viską aukštyn kojom apverčiančią paslaptį. Tačiau šito negana: tiek į vieno, tiek į kito veikėjo gyvenimus įsimaišo dar visa krūva kitų veikėjų, kurie, kaip ir įprasta, patys keisčiausi bei kupini savo asmeninių troškimų ar įsivaizdavimų, todėl „Memoria“ istorijos kompleksiškumas ir susinarpliojimas tik auga. Bet neverta pamiršti ir to, kad viskas vyksta grynai „Dragon Age“ visatą primenančiame fone – įtakinga magų bendruomenė, žaidėjo matomi ir tik numanomi demonai, alternatyvūs pasauliai, laiko ir erdvės saugotojai, žymiai didesni nei žaidėjo rankos siekia mastai ir žadą atimančios vietovės, kaip kad Drakonija, Aventurija ir kt.

Kitas dalykas, garantuojantis, kad neatsitrauksi nuo savo monitoriaus ekrano tol, kol jis prieš akis transliuos „Memoria“ pasaulį yra visi tarpusavio ryšiai tarp kiekvieno (netgi visai menkučio!) veikėjo ir žaidimo protagonistų Gerono bei Sadjos. Kaip antai: Geronas trokšta iš varnos į fėją atversti savo bičiulę Nuri; kalbanti burtininko lazda prisiekia savo ištikimybę Sadjai ir duoto žodžio laikosi net po 400 metų; atkakli magijos kadetė Bryda tiki Gerono, todėl atkakliai jam padeda ir t.t. Žodžiu visi veikėjai įsiklauso į vienas kito žodžius, ką šiaip žaidimuose gana sunku pastebėti ir patikrinti – na, taip tiesiog parašytas siužetas, ir ką? „Memoria“ yra vienas tų retų žaidimų, kuriuo žaisdamas patiki ir tai labai lengvai tampa viena svariausių priežasčių jų rekomenduoti bet kam, kas kompiuterinius žaidimus žaidžia jau toli gražu ne vienerius metus. Nes, nori tikėk, o nori ne, lygiai toks pat pasitikėjimu grįstas dialogas visą laiką vyksta tarp žaidėjo bei visų veikėjų ir jis prasideda nuo pat pirmosios Gerono ištartos frazės vos prasidėjus žaidimui: „va čia tai puiki pradžia, ar ne?“

„Memoria“ žaidžiant yra tiesiog labai savas. Pradedant pačiu pirmuoju galvosūkiu bei tuo, kaip į jį sureaguoja patys veikėjai ir baigiant tokiais makabriškais lygiais, kaip gigantiškos burtininkų kapavietės, kuriose personažai atrodo skruzdžių dydžio, o visą ekraną užima didingos įvairiausių padarų skulptūros ar suakmenėję golemai. Stebėtina, kiek daug laisvės šis žaidimas suteikia žaidėjui ir kaip leidžia realizuoti tokias fantazijas ar slaptus norus, kokių neleisdavo net aukščiausiai vertinami veiksmo nuotykių žaidimai: paversti akmeniu augalus ar žmones, valdyti pusę ekrano užgriozdinančius golemus arba kalbėtis su visa griaunančiais demonais apie jų didžiausias paslaptis. Žodžiu, jeigu egzistuoja toks dalykas kaip naujos kartos kvestas, tai „Memoria“ neabejotinai pasiglemžia šį titulą. Ech, štai ir vėl to pats nė nepajutęs leidausi į eilinę panegiriką… Tačiau sunku nesileisti, kai žaidimas šitaip provokuoja.

Geronas, kaip veikėjas, įsimena savo keistu ryžtu bei vidiniu pasauliu, kuriame ir vyksta visi jo apmąstymai. Kiti veikėjai jį kartais palaiko kaimo jurgiu, bet tai tik viena iš labai apgaulingu vaikino kaukių. Trumpiau tarius Geronas nori, kad jį tokiu matytų tam, jog galėtų sužinoti daugiau jį dominančios informacijos arba atvirkščiai – sakyti tiesą taip, kad juo niekas nepatikėtų. Tačiau Geronas tuo pačiu yra ir labai subtilus, todėl apsukriai apeina įvairias grėsmes bei išlaviruoja sveikas iš pačių akivaizdžiausių nelaimių. Tuo tarpu Sadja, atvirkščiai, stačia galva puola pavojui į nasrus ir nė kiek nekrusteli; laukia, kol pirmas krustelės pavojus. Tokia merginos taktika stebisi absoliučiai visi žaidimo personažai, bet ilgainiui apsipranta. Žaidėjas gi, žaisdamas niekaip negalės apsispręsti, kokia tai veikėja – teigiama ar neigiama, protagonistė ar antagonistė. Iš tikrųjų labai komplikuotas, bet gilus personažas, ypač kai galutinai išsiaiškini Sadjos paslaptis bei mintis. Po visko staiga suvoki, kad tokios veikėjos dar neteko regėti nei viename žaidime. Pagal sukeliamas emocijas tai kažkas panašaus kaip „Dragon Age“ Morigan arba „Last of Us“ Elė. Tiesa, ilgai mąsčiau ar verta parašyti sekantį sakinį, bet tiesiog nesusilaikiau. Sadja iš „Memoria“ beveik užsimerkusi nukonkuruoja April Rajen iš „The Longest Journey“, nes jeigu šias abi merginas patalpintume į identišką situaciją, Sadja iš jos išgautų tikrai netikėtesnę bei labiau įtraukiančią baigtį. Trumpiau tarius Sadja yra karštakošė, tačiau jos kitos savybės neleidžia jos neįvertinta; ši veikėja yra ne be trūkumų, bet kol ji kalba vis tiek nesinori praleisti nei vienos įgarsintos frazės; galiausiai Sadja priima ne vieną šlykštų sprendimą, tačiau nei už vieną iš jų nesinori jos smerkti, bet priešingai – po kiekvieno ji vis labiau masina.

Galvosūkiai, kaip jau minėjau aukščiau, žaidime tikrai intuityvūs, įtraukiantys ir beveik visi pagrįsti bei gana originalūs. Tiesa, yra trečiame skyriuje toks miškas, kuriame labai lengva paklysti, bet tiems, kam tokie labirintai varo migreną, po kokių penkiolikos minučių viršutiniame dešiniame kampe užsidegs mygtukas, leidžiantis praleisti labirintą bei visus jo galvosūkius. Kita vertus be to žaidime tikrai pasitaiko vienas kitas sunkus galvosūkis, bet žaisdamas niekaip nepavadintum jo nelogišku ar nevertu jam skirto laiko – viskas pateisinama bei sustyguota (tiesa, gal tokią padėtį švelnina magiško, viduramžius menančio pasaulio kontekstas). Žinoma, sprendžiant galvosūkius talkina ir gana patogus inventoriaus meniu, kuris tikrai neperkrautas bei žaidžiant per daug neuždengia ekrano. Džiugu, kad ir daiktai, kuriais sprendžiami galvosūkiai yra suvokiami ir logiškai tarpusavyje susieina, o ne, kaip dažnai būna, krūva iš dangaus nukritusių bei nieko bendro tarpusavyje neturinčio šlamšto.

„Memoria“ tarp savo žanro žaidimų išskirtinis ir tuo, kad jame veikėjai gali naudotis magija. Pavyzdžiui Geronas moka burtą, leidžiantį jam sudaužyti arba atkurti įvairius daiktus ar objektus. Reikia sutikti, kad nors pats savaime toks burtas yra pakankamai originalus ir neįprastas, žaidimo kūrėjai pasistengia, jog ir šio burto panaudojimo situacijos būtų kuo netikėtesnės bei stebinančios. Tuo tarpu Sadja galės paversti akmeniu arba kristalais gyvus asmenis, jų dalis, taip pat aktyvuoti įvairius mechanizmus ar būtybes bei siųsti bet kokiam gyvam padarui (prieš tai inventoriuje susiradus jam priklausantį daiktą) vizijas, kurios priverstų jį pasielgti vienaip ar kitaip. Tokių vizijų siuntimas susideda iš atskirų galvosūkių, kuriuose iš visos aplinkos teks pasirinkti tuos daiktus ar tokias vietas, kurios sukeltų norimą efektą. Inovatyvu ir veikia. Tai tari supaprastinta „Remember Me“ svetimų prisiminimų fabrikavimo versija. Tiesa, Geronas, su ryškia užuomina į „The Night of the Rabbit“ bei vieną centrinių jo figūrų Markizą de Hoto, iš Brydos gauna monetą su skyle, per kurią gali įprastose aplinkose įžiūrėti tai, kas plika akimi nematoma. Tikrai smagu, kad Daedalic Entertainment sugeba atrasti tokių ir panašių būdų, kaip ne pernelyg akivaizdžiai į savo žaidimus įtraukti praeitus projektus.

Jeigu ne „Memoria“ siužetas, veikėjai bei galvosūkiai, žaidimas vis tiek būtų vertas dėmesio bei pagyrų ir už tai reikėtų dėkoti būtent žaidimo grafiniam apipavidalinimui. Nuoširdžiai sakau: tai yra vienas gražiausių mano žaistų žaidimų, nors čia pat prisipažinsiu, kad tiesiog dievinu keik tamsesnį bei ypač „Memoria“ būdingą stilių. Šiame žaidime yra 120 ranka pieštų aplinkų iš kurių beveik visos palieka įspūdį. Taip pat gerai nuteikia ir veikėjai bei jų animacijos ir nors kartais ima norėtis daugiau, supranti, kad žaidime absoliučiai visur stengiamasi laikytis to paties stiliaus ir nuo jo nenukrypstama. Netgi reti vaizdo intarpai, ir tie be menkiausių blaškymų įsilieja į bendrą vienį su žaidimo proceso vaizdais ar aplinkomis.

Iš esmės „Memoria“ seka tikrai gerą, stiprią ir niekur iki šiol nematytą/negirdėtą istoriją, tačiau angliškas žaidimo įgarsinimas, nors man nepaliko blogo įspūdžio, kitiems, tikiu, vietomis gali pasirodyti per silpnas. Taip pat gana juntamu dalyku tampa tai, kad, panašu, visų veikėjų tekstas įrašytas toje pačioje patalpoje, monotoniškai ir vėliau nei kiek neapdorotas, tad urve, milžiniškose salėse, kuriose turėtų jaustis stiprus aidas, miškuose, stovint prie krioklio ir kt. girdimos tos pačios intonacijos, nepadirbėta net su paprasčiausiais efektais… Na, bet šiaip balsai atitaikyti (gal man taip atrodo todėl, kad prieš tai žaidžiau „The Night of the Rabbit“?..) puikiai ir šią akimirką, berašydamas, negalėčiau nusiskųsti nė vienu. O ypač iš viso žaidimo (tiek savo įgarsinimu, tiek bendru pateikimu) įstrigo magas, kurio žaidėjui buvo leista matyti tik šešėlį. Taigi, šis šešėlis kalbėjo tokiu balsu, jog tie keli su juo susiję galvosūkiai tapo vieni įdomiausių. Ech, kaip aš pasigendu taip su savo veikėjais derančių balsų kituose žaidimuose, o ypač tuose, kurie būna tikrai komerciniai, ilgai bei stropiai reklamuojami ir laukiami…

Dar vienas žaidimo aspektas, kurio tikrai nesinorėtų praleisti kalbant apie „Memoria“ – muzika. Iš tiesų, garso takelis labai dera ne tik su aplinkomis, bet ir su žaidimo ar net atskirų epizodų kuriama nuotaika. Turiu omenyje žaidi, užplūsta vienokios ar kitokios emocijos, o garso takelis tiesiog tobulai atjaučia jas. Būtent ši žaidimo savybė leido jam tiesiog nepriekaištingai sudėlioti esminius akcentus ir jo pabaigoje ar pačiose dramatiškiausiose scenose. Taip pat muzikos kuriama nuotaika dažniausiai neleidžia nuobodžiauti ieškant sprendimo eiliniam galvosūkiui, o jį įveikus – paskatina nieko nelaukiant judėti toliau. Be viso to, ką jau parašiau, tai tikrai yra tas atvejis, kai perėjęs žaidimą kankiniesi, visur ieškodamas jo garso takelio ir nenurimsti, kol galų gale jo vėl neišgirsti per savo kolonėles ar ausines.

Suvokdamas, kad prirašiau daug ir nebūtinai esminio, noriu sutelkti visų dėmesį į šią paskutinę pastraipą ir paskatinti suteikti „Memoria“ šansą, kurio šis žaidimas tikrai nusipelnė už kokius du ar net tris žaidimus, kuriuos pastaruoju metu perėjai. Žaisti „Memoria“ raginčiau ne tik tuos, kurie nieko prieš gerą kvestą, bet ir tuos, kurie mėgsta gerus veiksmo žaidimus ar apskritai kompiuterio be kokios nors svarbios priežasties neįsijungia. Šis žaidimas – tai gana universalus dalykas, o jo auditorija gali būti visiškai neriboto amžiaus. Nes turbūt nėra žmogaus, kuris nemėgtų gerų, dar negirdėtų istorijų. Ir turbūt nėra tokių, kurie, kaip ir Geronas žaidimo pradžioje, nelinktelėtų galva kai nepažįstamas senis paslaptingai paklaustų jų: „ar mėgsti mįsles?..“