Nūdien, daugelyje šalių turime itin opią savižudybės problemą – kasmet savo noru iš gyvenimo pasitraukia tūkstančiai žmonių. Todėl net nekeista, kad atsirado žmonių, nusprendusių tą problemą išnaudoti savaip. Ne, aš nekalbu apie morgus, kremuotojus, šarvavimo paslaugas teikiančius, ar nugaroje medžiagos neturinčius rūbelius stumdančius asmenis. Omenyje turiu žaidimų kūrėjus. Galima pamatyti, tokia idėja būtų labai begėdiška. Tačiau, tačiau, ši problema paliečiama ne iš kokio nors galimo pasityčiojimo kampo, o tai, ką žmogus gali jausti, ar galbūt jautė prieš bandydamas nusižudyti. Juk vieni tai daro iš vienišumo, antri iš keršto, treti iš nevilties, ketvirti tiesiog pavargsta nuo visko ir nebemato tikslo tęsti toliau.

Žaidime mes valdysime skaistyklą patekusį veikėją. „To“ įvykio metu jis prarado atmintį, todėl nebepamena nieko – nei kada, nei kaip tai įvyko. Skaistykloje jį pasitiks dvi dvasios. Pirmoji, suprask, geroji, o antroji – blogoji. Tik, ilgainiui, ateina tokia mintis, jog nei viena, nei kita tikrai nėra tokios, kokios dedasi esančios. Beveik kaip tuose animaciniuose filmukuose, kur ant vienos ausies atsiradęs velnias drąsina nusidėti, o po jo, ant priešingos išdygęs angelas vietoj raginimo nenusidėti, pritaria velniui.

Skaistyklą (tą vietą, kur, neva, papuola mažai nusidėjusios sielos, idant šiek tiek pakentėtų ir vėliau galėtų keliauti į dangų) visuomet įsivaizdavau, kad akinančiai baltą, sterilią patalpą, kurioje vyrauja svilinantis karštis. Toks karštis, kurį dar galima pakęsti ir kuris nesuteikia nepakeliamų kančių. Čia toji skaistykla vaizduojama visai kitaip. Įsivaizduokite tuščią ir tamsią erdvę, kurioje nuolat lyja ir žaibuoja, apačioje plyti neaprėpiamas, beveik toks pats tamsus kaip ir pati aplinka vandenynas, o viršuje kabo permatomos neoninės platformos. Beveik kaip „Nuodėmių miestas“.

Taigi, žaidimas yra grynakraujis „platformeris“. Ir ne bet koks, o pilno 3D „formato“. Pagrindinis žaidimo tikslas – pasiekti lygio gale esančią apšviestą vietą. Žinoma, žaidimo eigoje, veikėjui suteikiama galimybė atgauti savo prisiminimus, tačiau šie būna visai priešingoje finišui pusėje, o norint juos pasiekti, reikia gerokai pavargti. Visgi, koks sveiko proto žmogus norėtų prisiminimų, kurie, tikriausiai, bus ne kokie.

Tikslui pasiekti, veikėjas turės įveikti eilę kliūčių, naudodamasis ganėtinai smagia ir unikalia permatomų-spalvotų platformų mechanika. Lygiuose esančios platformos yra keturių skirtingų spalvų: baltos (stacionarios) ir kintančios raudonos, geltonos bei mėlynos. Esmė tame, jog iš pradžių visos (išskyrus baltas) platformos būna permatomos – ant jų užšokęs veikėjas tiesiog nukris žemyn. Taigi, norint ant jos užšokti, ją pirmiausiai reikės aktyvuoti vienu iš pelės klavišų. Tačiau aktyvavus vieną spalvą, likusios dvi pranyks. Tokia sistema neišvengiamai reikalauja tam tikros strategijos bei apskaičiavimų, suteikiančių malonų iššūkį. Aišku, pirmieji lygiai yra itin lengvi, o žengiant tolyn, atsiranda vis naujų kliūčių, kaip į įvairias puses besisukinėjančios platformos, „pew pew“ lazeriai ir t.t. Tik neišsigąskit – žaidimas tikrai nėra varginančiai sunkus. Na, o jei žaidimas pasirodys per lengvas, yra vienos gyvybės rėžimas, kuriame užteks mirti vieną kartą ir žaidimo progresas nebus išsaugojamas.

Negalima nepaminėti ir puikaus veikėjo valdymo, primenančio daugelį aukštos kokybės „MMORPG“ žaidimų. Turėdamas tokį sklandų valdymą, žaidimas suteikia papildomų iššūkių, versiančių iš šono apšokti sieną, ar tiesiog be didesnio vargo nusileisti ant norimos platformos.

Akį pamalonina neįprastas žaidimo dizainas: Juodoje aplinkoje esančios geltonos, baltos, raudonos bei mėlynos neoninės erdvinės figūros. Aišku, tam įtakos turėjo žaidimo kūrime naudotas „Unity 3D“ varikliukas, gebantis išspausti daug „blizgučių“.

Žaidimo garso takelis – nuolat pasigirstantys šnabždesiai, vis primenantys, kad ši vieta tikrai nėra pati maloniausia.

„Irritum“ – tikrai puikus žaidimas. Tiek iš techninės pusės, pasižyminčios seksualiu valdymu, įdomia platformų mechanika, bei bendru vizualiniu apipavidalinimu, tiek iš tematinės, nejučia verčiančios susimąstyti apie gyvenimo vertybes.