„Casuališki“ žaidimai – tai, ko reikia norint tiesiog atsipūsti, smagiai ir ramiai praleisti vakarą. Jei tas žaidimas RPG – dar geriau. Dažniausiai šie žaidimai būna tokie „mieli“, nereikalauja ilgo gilinimosi kas ir kaip veikia, jie nėra ilgi, juose nereikia klaidžiot bala žino kur, ieškant bala žino ko. Toks yra „Hero of the Kingdom“.

Šio žaidimo istorija pasakoja apie vieną dieną pradingusio tėvo ieškoti išvykusį vaikinuką. Pakeliui šis aplanko daug miestų ir miestelių, visur visiems padėdamas. Kas iš pradžių atrodo lengvas pasivaikščiojimas, netrunka pavirsti dideliu nuotykiu, su plėšikais, goblinais, paslaptingais akmenimis, driežažmogiais bei Tamsos Valdovu. Atvirai sakant, žaidimo istorija sugebėjo nustebinti – kuomet atrodė, kad viskas baigta, pasirodo, buvo tik įpusėta.

Žaidimą, ko gero, geriausiai apibūdintų „Katino Finduso ir dėdulės Petkino“ pavadinimas. Tas pasakas skaitę, greičiausiai, jau suvokia apie ką aš, o neskaičiusiems papasakosiu. Kartą dėdulė Petkinas nusprendė išsikepti blynų tortą, tačiau netruko pamatyti jog trūksta produktų. Jau išsiruošė važiuoti, tik prisiminė, kad dviratis užrakintas pašiūrėje, o raktas, deja, įkritęs į šulinį, o šiam ištraukti reikalinga kartis ant stogo, tik, dar viena bėda, kopėčios sulūžę. Todėl norėdamas išsikepti tortą, jis pirma turėjo susitvarkyti kopėčias, užlipti ant stogo, pasiimti kartį, išsitraukti raktą ir nuvažiuoti į parduotuvę. Lygiai taip pat yra ir šiame žaidime: norint sustabdyti goblinus, reikės karių ir ginklų, tačiau karių nebus, kol jų niekas neapginkluos, nes geležies kalvės uždarytos dėl žmonių ir kitų resursų trūkumo. Todėl norint nugalėti goblinus, pirmiausiai reiks surinkti atitinkamą kiekį resursų ir žmonių, atgaivinti kasyklas, pastatyti laikiną barikadą ir pasisamdyti reikiamą karių skaičių.

Apskritai, visas žaidimo progresas remiasi keliavimu per atskirus lygius, kurių iš viso yra nei daug, nei mažai – 20. Kiekvienas lygis vaizduojamas iš panoraminio vaizdo ir pasižymi dideliu detalumu, tačiau, kartais, tas detalumas tik kenkia, mat viskas be galo suspausta ir pastebėti smulkų objektą tampa sunku. Po daugumą šių lygių galima keliauti laisvai, nepriklausomai nuo kitų, bet yra tokių, į kuriuos progresuoti galima tik įvykdžius tam tikras užduotis. Įdomu tai, jog visas ekrane vykstantis veiksmas yra tik mūšių vyksmą nusakančios ikonos – visa kita išlieka statiška, lyg kokiame naršykliniame žaidime ir valdoma vienu pelės paspaudimu. Pačio veikėjo valdyti taip pat nereikia.

Kaip ir visuose vaidmenų žaidimuose, čia taip pat reikės vykdyti užduotis. Vienos jų yra paprastos, tad jas galima atlikti iš karto, kitos, kaip jau minėjau – „Petsoninės“, tad norint įvykdyti šias, prieš tai reikės atlikti eilę kitų, atitinkamai, priklausomų nuo dar kitų. Čia taip pat yra ir kita, ganėtinai įdomi užduočių rūšis, reikalausianti ieškoti daiktų, pačiame žemėlapyje. Viso žaidimo eigoje, teritoriją vaizduojantis žemėlapis yra interaktyvus ir jame galima rinkti įvairius grybus, kiaušinius, ar lobių skrynias bei su užduotimis susietus daiktus.

Kaip ir visas žaidimas, šis rinkimas yra be galo paprastas – užtenka ant rasto daikto paspausti. Įdomu ir tai, jog šis rinkimas su laiku progresuoja – pradžioje galima rinkti tik baravykus, gaudyti silkes, medžioti šernus, o žaidimui einant į pabaigą, zonose pradeda dygti stebuklingi grybai ir į krantus atšliaužia krokodilai. Toks daiktų ieškojimas primena tuos „paslapčių“ žaidimus, kur duotoje „nuotraukoje“ reikia surinkti tam tikrus daiktus.

Lygių kėlimą ir talentų dėliojimą atstoja paprastutė veiksmo taškų sistema. Beveik
kiekvienas veiksmas žaidime, priklausomai nuo jo dydžio, kainuoja ir šiek tiek veiksmo taškų, būtų tai pastato statymas, ar žvejojimas. Išnaudojus taškus, šiuos atstatyti galima pernakvojant stovyklavietėje. Iš pradžių maniau, jog žaidėjas turi tik nustatytą kiekį (~14), tad nakvoti teko dažnai. Po to išsiaiškinau, jog tą skaičių galima pakelti ir per 100, taip ženkliai paspartinant visą progresą.

Žaidime taip pat yra šiokia – tokia ekonominė sistema, tačiau ji sukurta taip, kad pagrindinės valiutos – aukso – niekuomet nepritruktų. Na, o jei, visgi, pritrūktų, tą stygių būtų galima lengvai panaikinti, nedarant kokių nors matematinių skaičiavimų.

Garą įspūdį paliko žaidimo grafinis apivavidalinimas. Kaip jau minėjau, pilna įvairiausių smulkių detalių, kurias galima pastebėti ne iš pirmo ir ne iš antro karto, o tik ilgokai pabuvojus tose zonose. Garso takelis taip pat geras – tamus ir neįkyrus, bet vietomis lojusius šunis ir mekenusias avis teko pritildyti.

Taigi, šis žaidimas kuo puikiausiai tiks ramesniems vakarams, kuomet norisi ko nors lengvo, paprasto ir per daug neįpareigojančio. Vienintelis didesnis žaidimo minusas yra nedidelė trukmė bei silpnoka pabaiga.