Mes jau puikiai žinome, kas nutinka, kuomet sumąstoma kokį seną žaidimą atnaujinti grafiškai – gauname puikios kokybės produktą, kaip kad koks „Shadow Warrior: Classic reduc“, Ar „Duke Nukem:Atomic Editon“. Tai tie patys senieji žaidimai, kuriais galima mėgautis ir jų papildymais bei žaisti tiek klasikinius (DOS) bei atnaujintu rėžimu.

Visai kas kita, kuomet grupelė žmonių nutaria tą patį seną žaidimą perkurti iš pagrindų, palikdami tik pagrindinius istorijos elementus bei patį principą, tačiau pridedant visokių grafinių „bloom“ efektų, apkruvintų ekranų ir t.t. Na, seną šaudyklę perkeliant į kokio nors BF3 lygį. Priešingai pirmajam variantui, kuris visuomet išlaikys buvusius ir trauks naujus žaidimo fanus, toks drastiškas atnaujinimo variantas yra slidus (senosios mokyklos dvasia ir t.t.). Kaip pavyzdį, galima paimti kolegos neseniai apžvelgtą „Super Mario 3D“ – tas pats grybų karalystės santechnikas, dabar jau 3D rėžimu, tik, deja, turintis 99 gyvybes. Kitas pavyzdys – Konano filmas, kuriame Švarcnegeris buvo tiesiog epiškas, o naujas variantas vertė žiovauti.

Taigi, taip jau nutiko, kad su „3D Realms“ glaudžiais ryšiais susieta „Apogee Software“ kontora, taip pat ėmėsi panašaus darbo, pasamdžiusi kažkokią garažinę žaidimų kūrėjų kompaniją, vardu „Interceptor Entertainment“, kad ši sukurtų (ne, neatnaujintų) modernią žaidimo versiją. O taikiniu pasirinko „Rise of theTriad“ žaidimą. Kadangi šis žaidimas taip pat priklauso auksiniam pirmo asmens šaudyklių dešimtmečiui, šiek tiek istorijos.

Taigi, pirmoji „Rise of the Triad“ žaidimo versija pasirodė 1994 metais. Nors žaidimas nebuvo labai unikalus, visgi, su savimi atsinešė į visas puses skraidžiusių kūno galūnių efektą, dar žinomą „Ludicrous gibs“ vardu, kurį vėliau mielai naudojo „Duke Nukem 3D“, „Blood“, „Shadow Warrior“. Originaliai žaidimas buvo numatytas kaip „Wolfenstein 3D“ tęsinys. Tai paaiškintų žaidime esančios raudonos-baltos-juodos spalvos vėliavos ir Trečio Reicho (kažkodėl ir sovietų sąjungos?) uniformomis apsirėdę priešai, valdantys „MP40“ automatus.. Vėliau tos idėjos buvo atsisakyta ir žaidimas buvo išleistas kaip atskiras.

Prieš leidžiantis giliau, pirmiausiai noriu pasiskųsti kūrėjų „žmogeliukiškumu“ – arba tiesiog bandymu pasirodyti „savekais“. Gal aš per daug konservatyvus, bet žaidimo instrukcijoje randami beveik cenzūruoti keiksmažodžiai, „T.T“ tipo veidukai bei pasisakymas apie piratus „ei, mes žinom, kad piratausit, bet mes nieko prieš tai nesiėmėm, todėl bus „legit““ bei kitos tokio lygio nesąmonės netinka nei vienam save gerbiančiam žaidimo kūrėjui. Aišku, jei man būtų 15 metų, aš gyvenčiau kokiame nors Teksase, toks kreipimasis būtų labai priimtinas. O jei dar galimybė pašaudyti nacius ir komunistus (ir už nužudytus priešus rinkti taškus), valdant juodaodį žaidėją – orgazmas garantuotas. Bet sentimentai lieka sentimentais, todėl einam prie žaidimo istorijos.

Žaidimo istorija pasakoja apie į švento Niko salą išsiųstą specialiųjų operacijų būrį „H.U.N.T.“, kad šis patvirtintų informaciją, apie tenai esančiame vienuolyne galimai vykstančius okultinius aktus. Kas pirmiausiai turėjo būti slapta operacija, greitai virsta į atvirą karą. Kadangi jų atsitraukimo transportas sunaikintas, komanda teturi vieną tikslą – pirmyn į „Takeši pilį“. Ši istorija, pačioje pradžioje nupasakojama komikso pavidalu, todėl greitai atsibosta ir neišklausęs likusios dalies spaudžiu „esc“. Kodėl nieks nebegamina tokių nesveikų „cinematics‘ų“, kaip tai darė „Mark of Chaos“, „Dawn of War“ ar „Dark Souls“?

Nors komandoje yra netgi penki asmenys, visgi, vienu metu žaisti galima tik už vieną. Tačiau, kiekvieną kartą žaidimą pradedant nuo paskutinės baigtos vietos, mes nebūsime pririšti prie vieno ir to pačio veikėjo, o galėsime rinktis kitus. Įdomu tai, jog rinktis čia galima ne vien iš estetinės/rasinės pusės, mat kiekvienas veikėjas turi tris atributus, kurie kažkokiam lygmenį keis bendrą žaidimo stilių. Pavyzdžiui, juočkis yra labai patvarus, bet lėtokas, o kokia azijietė – smulkutė, miklutė, todėl bėgios greitai, bet mažiau toleruos pataikiusius šūvius.

Kiek keistoka, todėl čia apsiribota tik ties trimis ūgio, ištvermės bei greičio atributais ir papildomai nepridėta kokio nors ginklo meistrystės, taip kiekvienam veikėjui suteikiant dar daugiau išskirtinumo. (Juk, bent jau filmuose, kuriuose veikia grupė herojų, kiekvienas turi savo mėgstamą ginklą) Tačiau, kita vertus, reikia džiaugtis, jog apsieta be jau spėjusių pabosti lygių kėlimo ar kokių nors talentų.

Taigi, pasirinkus norimą veikėją, galima leistis spardyti šiknų. Iš viso žaidimą sudaro 4 skyriai, o kiekvieną skyrių – 5 lygiai. Kiekvienas skyrius skiriasi nuo kito ir leis pakeliauti po barakus, pilis, vienuolynus, ar lavos pilnus požemius. Kaip tokiems žaidimams pridera, čia taip pat nestinga to smagaus okultizmo.

Patys žaidimo lygiai yra daugiau – mažiau linijiniai. Jei „Shadow Warrior“ būdavo eilė perėjimų įvairių kelių, kurie persipindavo tarpusavyje, o gavus vieną raktą juo buvo galima atidaryti kelerias duris, tai čia, dažniausiai, yra vienas pagrindinis kelias, su į šonus išsišakojančiais keliukais, kurie, deja, veda prie neatsidarančių durų ar uždarų patalpų. Kitas nelabai patikęs dalykas – automatiniai atskaitos taškai. Kas labiausiai erzino, jog jie tuo pačiu veikė ir kaip vienintelis galimas žaidimo progreso išsaugojimas. Taigi, jei atsiranda nematytų reikalų, žaidimo iš karto išsaugoti nebus galima, o kitą kartą teks pradėti nuo paskutinio „checkpoint‘o“. Laimei, šių per visą lygį būna kokie 5. Aišku, ši sistema taip pat palengvina bendrą žaidimo progresą, kadangi beieškodamas to prakeikto jungiklio, grįždamas atgal ir atsitrenkdamas į nebeatsidarančias duris žinosi, „aha, reiškias tas jungiklis yra šioje zonoje“. Mano įsitikinimu, tai nėra gerai.

Taip pat galima prikibti ir prie labai menkai interaktyvių lygių – čia taip pat galima šaudyti į ant stalo stovintį televizorių, stebėti, kaip byra stiklas, tačiau televizorius vis tiek rodys. Net jei į jį paleisime granatą. Vėliau žaidime atsiranda įvairių statinių, ar kitų atsitiktinių objektų, į kuriuos galima pamiklinti akį.

Šio žaidimo lygiai turi kiek tokioms šaudyklėms neįprastą šokinėjimo aparatų sistemą. Jei prisimenat, „Quake“ žaidimuose kartkartėmis pasirodydavusias platformas, tai čia, panašiai veikiančios platformos sutinkamos itin dažnai ir naudojamos visur – užšokti ant pastatų, vietoje paprastų liftų, ar kaip „spąstai“. Dabar prie tokių platformų pridėkime neįprastą veikėjo šokinėjimą ir išvirsime pilną puodelį frustracijos.

Aišku, ne viskas taip blogai, kaip gali atrodyti. Patiko kai kuriose žaidimo vietose buvę spąstai, kaip nusileidžiančios lubos, ar grindyse atsiveriančios skylės su spygliais, bei, senosios mokyklos šaudyklėms įprastos slaptos vietos. Ir tikrai ne dėl jose pūpsodavusio ginklo, o įvairiausių prunkšti vertusių „reference‘ų“, ar tiesioginių pasišaipymų.

Kas liečia žaidime esantį humorą, čia jo taip pat netrūksta: nuo pusnuogio Šiaurės Korėjos lyderio Kimo, iki kareivio, vokišku akcentu rėkiančio „Come on, kill me, kill me“. Tiesa, nuvylė ganėtinai skurdžios pačių veikėjų frazės. Čia tikrai nebus nieko panašaus, į legendinį „I’ll rip your head off and shit down your neck“.

Šis žaidimas nuo kitų skiriasi ir savo kitonišku arsenalu, kuriame didžiąją dalį sudarys sprogstami užtaisai. Čia mes rasime raketsvaidį, granatsvaidį, kurio šaudmenims atsitrenkus į žemę pašoks ugnies siena, kitokio tipo raketsvaidį, „fejerverko efekto“ raketsvaidį bei raketsvaidį, kuris vienu metu paleis kelias raketas. Laimei, keletas šių ginklų turi antrinius kulkosvaidžio tipo rėžimus. Aišku, neapsieita ir be okultinių ginklų, kaip magiška beisbolo lazda, ar elektrošokas. Kas liečia visus galinguosius ginklus, keisčiausia tai, jog šie yra vienkartiniai. Tai yra, paėmei, išaudei ir numetei. Negana to, veikėjas vienu metu negalės neštis visų ginklų – tik po vieną stiprųjį ir okultinį. Tad, pakeliui užtikus kitą, senasis bus išmestas vietoje. Kažkur teko skaityti, jog tuo buvo norėta žaidimui suteikti daugiau realistiškumo. Bet jei kalba eina apie 4 kartus iš eilės sprogstančias raketas, magiškas beisbolo lazdas, realistiškumą reiktų pajuodinti ir išbraukti. Tegu, norintys realistiškumo, žaidžia visokius „Receiver‘ius“. Laimei (ar nelaimei), tą ribotą ginklų kiekį kažkiek kompensuoja galimybė turėti du prastesnius ginklus, su nesibaigiančia amunicija. (oi, kaip realistiška). Tai automatas MP40 ir kažkokios neįsimintinos markės pistoletas, kuriuos vienu metu galima turėti du.

Dar vienas keistas žaidimo „išradimas“ – lygiuose randami lakini „Power ups“, Panašiai kaip Quake’o „Quad Damage“. Tik čia jie išradingesni – vietoj kokios tai didesnės žalos leis trumpam pabūti Perkūnu ir visus priešus krėsti elektra, „pinball‘o“ kamuoliuku, grybų priputusiu narkomanu, ar šuniu. Taip, perskaitėt teisingai. Šuniu. Au.

Kaip jau minėjau, žaidimas su savimi atsinešė minėtą „ludicrous gibs“ taškyklę. Kad Jūs žinotumėt, kaip aš buvau pasiilgęs tokių sadistiškų žaidimų, kuriuose priešą galima tiesiog išmėsinėt, nutraukt galūnes, ar ištaškyt į gabalus, kad šio akys priliptų prie ekrano. Nors ir čia kūrėjai galėjo labiau pasistengti ir, pavyzdžiui, leisti priešui dar gyvam esant, šaunant į koją, ją tiesiog nutraukti ir toliau grožėtis kraujo fontanu bei agoniškais klyksmais. Beje, iškruvinto ekrano funkcija kietumo tikrai neprideda, o paprasčiausiai trukdo.

Kalbant apie žaidime esančius priešus, pirmiausiai į akis krenta pastarųjų gausa. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog tai tie patys kareiviai, jų iš tikro yra bene 4 rūšys. negana to, vėliau prisideda robotai ir magiją naudojantys okultistai. Taip pat patiko, jog kai kurie priešai pasižymi aukštoku „AI“ – jie gali atimti ginklus, ar kuo puikiausiai išvenginėti kulkų. Pasirodė smagu ir tai, jog čia priešai, prieš ištaškomi į gabalus, kartais išrėkia kokią nors frazę, kaip „realoding“, ar „don’t shoot“. Kiekvieno skyriaus gale bus sutinkamas koks nors bosas. Priešingai kitoms šaudyklėms, bosai čia turi po kelias stadijas, tad kovos būna įvairesnės, nei tos, kuriose tereikia bėgti į šoną ir laidyti raketas.

Šis žaidimas taip pat siūlo galimybę žaisti tinkle, jei kam nors spėjo pabosti „Quake“ ir „Unreal Tournament“.

Taigi. Vienoje svarstyklių pusėje tupi kiek lėkštoki lygiai, galimybės nešiotis visus ginklus nebuvimas, nelabai interaktyvi aplinka, automatinio išsaugojimo sistema. Kitoje – humoras, „ludicrous gibs“ bei greitas žaidimo tempas. Apskritai, šis žaidimas savo stiliumi, kažkodėl labiau primena „Painkiller“, tad jei mėgstat tokias mėsmales – išbandyti verta.