Prieš maždaug metus, visa žaidimų spauda mirgėjo nuo iš tiesų kvapą gniaužiančių „Remember Me“ (toliau – „RM“) pažadų. Žmones itin intrigavo kūrėjų žadėta galimybė įsilaužti į žmogaus atmintį ir pakeisti ją, kaip tik nori. Žmonės varvino seiles, kai visai nauja prancūzų studija „Dontnod Entertainment“ žadėjo išties unikalią galimybę pačiam susikurti „combo“ manevrus. Koncepciniai piešiniai su ateities, cyber-punk stiliaus Paryžiumi ir priekyje viso to stovinčia, itin kieta „atminties medžiotoja“ Nilin žadėjo itin stiprų ir įsimintiną nuotykį. Prisipažinsiu – aš ir pats varvinau seiles ir jau tada naiviai „RM“ laikiau geriausiu 2013ųjų metų žaidimu. Ypač dėl to fakto, jog jis nuo pačio pirmojo internete pasirodžiusio paveikslėlio, atrodė toks panašus į mano numylėtąjį „ONI“. Ko jau ko, bet ir vėl patirti tą nuostabų, atmosferinį nuotykį, korupcijos ir melo apsuptame pasaulyje, valdant žavią, beigi kietą merginą, išties norėjau. Vos gavęs žaidimą, puoliau prie jo, kaip išalkęs vilkas. Tačiau, atsitrenkiau į kažkokią nykią ir ne juokais nervinančią plastmasinę konstrukciją. Šiuo trumpu tekstu (na, juk tekstas turi atspindėti žaidimą) bandysiu papasakoti, kodėl. Kodėl „RM“ mane (tikiu, kad ne tik) nuvylė ir kokio iš tiesų žaidimo aš tikėjausi.

Pradžiai

Visų pirma – klišės. Pagrindinė žaidimo veikėja Nilin neturi atminties ir vienas pagrindinių jos tikslų yra ją susigrąžinti. Prisiminkite visus filmus ir žaidimus, kuriuose nuo pačios pradžios pagrindinis veikėjas neturi atminties. Išties – nemažai ir nesijaučiu kaltas, vadindamas šį žaidimą klišiniu. Ką jau bekalbėti apie lėkštus, penktos klasės lygio dialogus… Toks jausmas, kad žaidimui dialogus ir scenarijų rašė nesubrendę paaugliai. O juk buvo tiek žadėta – tiek tikėtasi… Dar vienas mane pakankamai nuvylęs dalykas yra sukaustymas. Nilin gali užšokti tik ten, kur reikia, jei nušoks ten, kur, pagal scenarijų jai eiti nereikia – mirs. Asmeniškai man – tai didelis sukaustymas, kuris neleidžia mėgautis žaidimu. Nuvylė ir atminties redagavimo sekcijos, nes nors jos ir yra įdomios, tačiau vis tik jos taip pat sukaustytos. Jų metu Nilin patenka į žmogaus makaulę, kurioje – nedidelė minčių atkarpa, kažkoks nutikimas, po kurį „važinėdami“, galime keisti kai kurių daiktų padėtį ir taip išprovokuoti įvykius, kurie pakeistų žmogaus prisiminimus apie tą jo gyvenimo epizodą. Kodėl jos sukaustytos? Todėl, nes kiekvienai tokiai atminties „operacijai“ sėkmingas kelias yra tik vienas. Nėra jokių pasižaidimų ar galimybių atmintį pakeisti savaip, kad galutinis tikslas vis tiek gautųsi panašus į reikiamą. Tai vienas tų dalykų, apie kuriuos svajojau.

Štai kovos turi savų pliusų, bei minusų. Pačioje pradžioje gali pasirodyti sudėtinga, kadangi kovos žaidime yra labai įtemptos, greitos ir, nesisaugant – mirtinos. Aišku, tai ne „Dark Souls“, tačiau pradžioje kovoti išties ne taip ir lengva. Ypač dėl to, nes Nilin kovoja vien kumščiais ir kojomis. Taip pat ji turi šautuvą, tačiau jis naudojamas vien prieš skraidančius elektrinius robotus. Žaidimo eigoje atsirakinsite vis daugiau super-galių, kurių kiekviena turi skirtingą funkciją – viena padidina Nilin jėgą, kita štai sustingdo visus aplink esančius priešus ir pan. Kai kurios savybės yra skirtos tik tam tikros rūšies priešams, pvz viena jų yra roboto užvaldymas, kurio metu mechanizmas naikina visus aplink esančius Nilin priešus, o vėliau pats susinaikina. Gaila, tačiau po kažkurio laiko visos Nilin super-galios, bei apskritai kovos žaidime pradeda nusibosti. Nes net ir žaidimo tempas yra pakankamai klišinis, nuvalkiotas. Kiekvienąkart atėjęs į didesnį kambarį ar lokaciją, žinai, kad už kelių sekundžių bus dar viena kova. Galbūt situaciją kažkiek gelbsti priešų pasirinkimas, kuris nors ir skurdokas, tačiau bent jau pirmoje žaidimo dalyje atrodo pakankamai solidus. Čia ir išprotėję, atmintį praradę freak‘ai, ir įvairūs robotai. Dar dėmesio verti robotizuoti kariai, kurie atima kažkiek Nilin sveikatos, jei ji bando su jais kovoti. Tokiais atvejais, reikia kovoti su aplinkiniais, kitokiais priešais (aišku, jeigu tokių dar yra), užkaupti kokį nors super-smūgį ir smogti galingam kariui. Štai – mąstymas vardan išlikimo kovų metu man labai patiko. Gaila, kad tos kovos žaidimui einant į galą vis pranešinėdavo apie stagnaciją, o gal kūrėjų tingumą…

Kaip ir minėjau teksto pradžioje, žaidimo siužetas išties nuvalkiotas ir jo koncepcija visiems jau seniai pažįstama, bei nusibodusi. Nilin prarado atmintį ir nori ją susigrąžinti, tuo pat metu redaguodama kitų žmonių prisiminimus. Taip ji skinasi kelią pagrindinio tikslo link, o žaidimui einant į pabaigą sužinome apie jos šeimą, bei tam tikras praeities detales. Už žmonių atmintį atsakinga korporacija, pavadinimu „Memorize“ manipuliuoja žmonėmis, t.y. vagia iš jų atmintį, idant galėtų jais naudotis. Nilin – viena nelaimėlių, kurie neturi atminties, tačiau turi palydą, kuri visos kelionės metu bendrauja su ja. Prieš kiekvieną misiją, kurių išviso yra 8, ne tik perskaitome gana gilę žymaus rašytojo sentenciją, tačiau vis artimiau susipažįstame su Nilin, klausomės jos trumpų samprotavimų, pamatome įvykius iš jos perspektyvos. Tiesą sakant, viskas čia man labai primena „ONI“. Turbūt nereikia net sakyti, kad agentės Konoko asmeninės problemos buvo pateikiamos daug subtiliau ir įdomiau. Na, bet ką gali padaryti – galbūt kaltas laiko tarpas tarp šių dviejų žaidimų, nes Nilin vidus iš tiesų nekelia jokių emocijų, o apie prisirišimą prie veikėjos galima išvis pamiršti.

Žaidimo grafika graži, grūdėta, spalvinga. Ir nors aplinkui paprastai dominuoja vienodos spalvos koridoriai, laiptinės ar tarpuvartės, visgi pažiūrėti tikrai yra į ką, o ir sisteminiai reikalavimai „RM“ nesikandžioja, tad visą tą grožį pamatyti galės kiekvienas. Mane kiek nuvylė pats faktas, kad pačiose ateities Paryžiaus gatvėse žaidimo veiksmas trunka neilgai. Dažniausiai reikėjo brautis kur nors į atokias pakampes ir, neduok dieve, kanalizacijos angas. Ir tai dar vienas sulaužytas kūrėjų pažadas, nes pirmieji „RM“ koncepciniai paveikslėliai tiesiog dusino didingomis miesto panoramomis.

Pabaigai

Šiuo metu jaučiuosi esantis gan keblioje situacijoje. „RM“ yra naujas, naujos kompanijos iš Prancūzijos žaidimas apie žavią agentę ateities Paryžiuje. Juk skamba tikrai neblogai, tiesa? Ir tikrai man mažiausiai norėtųsi iškeikti pirmąjį, kad ir nepasisekusį, kūrėjų blyną, tačiau dėtis nebėra kur. „RM“ tai tarsi neišsipildžiusių pažadų, bei svajonių rinkinys. Jame yra tiek daug gražių dalykų, tačiau jie taip apriboti ir sukaustyti, kad jais mėgautis paprasčiausiai neišeina. Kovos monotoniškos, siužetas nuvalkiotas, platforminės sekcijos taip pat sukaustytos ir nevertos tolimesnės diskusijos. Galų gale pabaiga tiesiog pritrenkia savo tipiškumu. Naujuoju „ONI“ jis netapo ir, apskritai, iki „ONI“ jam, kaip man iki mėnulio…

Teksto pabaigoje tiesiog atsiprašysiu Mek, bei skaitytojų, už gana ilgą šios apžvalgos uždelsimą – paprasčiausiai visada truko jėgų prisiversti vėl ir vėl panirti į šį nuotykį. Taip pat, noriu atsiprašyti visų draugų, kuriems visus metus diena iš dienos pasakojau, koks „RM“ bus nuostabus žaidimas. Gaila, bet jis visiškai nepateisino vilčių, tačiau, jis turi šiek tiek, kad ir nedaug, parako. Už tai ir balas atitinkamas ir, manau, tinkamas.