Kuomet, atrodytų, simuliatoriaus žanras jau nebeturėtų stebinti (ypač po beveik realistinio šaudymo ir ne visai realistinio chirurgo simuliatorių), atsiranda kažkas, kas ima ir nustebina. Šį kartą tai vaidmenų žaidimų (tų tikrųjų, kur reikalingi tikri draugai, stalas, popieriaus lapas ir pieštukas) simuliatorius „Knights of Pen and Paper +1″. Tai yra jau antroji šio žaidimo versija, ką, būtent tas „+1“ nusako.
Atvirai tariant, prieš pradėdamas žaidimą, viduje tikėjausi rasti kompleksines žaidimo mechanikas, veikėjo kūrimąsi ir kitokius dalykus nuo A iki Z, tai yra, galimybę tikrai pasimuliuoti pačio požemio valdovo („Dungeon Master“ arba tiesiog „DM“) veiklą, tiek prie stalo sėdinčius žaidėjus, gauti pasirinkimo laisvę, kur nuo vieno veiksmo priklausytų tolimesnė žaidimo eiga bei eilę kitų, su vaidmenų žaidimais susijusių dalykų. Nepaisant pačio žaidimo pavadinimo, viduje ieškojau šio žanro veterano „Dungeons and Dragons“. Deja, ką viduje radau, leiskit taip palygint, buvo tarsi žuvies kvapo vištiena, kur vištiena yra bazinis, paprastas senosios mokyklos stiliaus veiksmo – nuotykių žaidimas, o žuvies kvapas – vaidmenų žaidimo elementai.
Nepaisant to, žaidimas yra ganėtinai unikalus ir įdomus. Žaidėjas čia gauna valdyti 5 už stalo sėdinčius žaidėjus ir tų žaidėjų valdovus veikėjus, bandančius įveikti požemio valdovo, (kuris valdomas pačio žaidimo) pateikiamas užduotis.
Taigi, prieš leidžiantis į žaidimo pasaulį, pirmiausiai reikia surinkti prie stalo sėdėsiančių „geekų“ komandą. Nors mažiausiai šių gali sėdėti 2, visgi, patartina kuo greičiau įsigyti 5, taip ženkliai palengvinant patį žaidimą ir paspartinant ilgokai užtrunkančias kovas. Kurdami žaidimą, kūrėjai nepagailėjo humoro, kuris pasireiškia eilėje dalykų. Pirmiausiai tai patys žaidėjai: jais gali būti tiek rėksnė močiutė, tiek ateivis E.T., tiek picų išvežiotojas. Negana to, kiekvienas jų turi savo charakteriui beveik atitinkantį pasyvų bonusą, kurį vėliau galima derinti su klase, kurią žaidėjas „atžaidinės“. Pavyzdžiui, kadangi močiutė labai mėgsta rėkti, jos pasyvus bonusas priešams pridės baimės – grėsmės („threat“), o tai puikiai tiks „tanko“ klasei. Kitas pavyzdys yra visiems kalvio patobulinimams nuolaidą gaunanti blondinė, „sueisianti“ visoms klasėms. Vėliau „atrakinami“ veikėjai (kaip, pavyzdžiui, žaidimo kūrėjų komanda) turi dar unikalesnius bonusus, lyg ir atitinkančius jų, kaip aukštesnio rango „geekų“ statusą.
Žaidimas taip pat nestokoja įvairių klasių, tarp kurių galima rasti standartines, visiems pažįstamas paladino, kario bei mago ir unikalesnes druido ar nekromancerio. Kad ir kaip norėtųsi vienu metu prie stalo turėti visas klases, šių yra tiek daug, jog neišvengiamai teks rinktis. Taip pat eilė klasių, kaip ir žaidėjų, yra atrakinamos žaidimo metu, tad galimybės visas pasirinkti nuo pat pradžių nebus.
Pagaliau surinkus komandą bus galima leistis į nuotykį. Žaidimas progresuoja vykdant misijas, kurių yra dvi pagrindinės grupės: privalomos ir neprivalomos. Gaila, tačiau abi grupės dalinasi tokio pačio tipo užduotimis, kuriose reikia kažką palydėt (kaip dieną aišku, jog kažkas pakelyje užpuls ir ne vieną kartą), kažką užmušt, kažkur nukeliaut ir kažką surinkt (aišku, reikalingi daiktai krenta tik iš negyvų priešų). Misijų vykdymas taip pat nėra sudėtingas, kadangi visos vietovės parodomos žemėlapyje. Tiesa, kartais gali papulti ir tokių misijų, kurios veikėjams bus per aukšto lygio, tad teks nuobodokai rinkt patirties taškus lygio pasikėlimui. Vykdydamas misijas, labiausiai pasigedau būtent to minėto „RP“ elemento, kadangi veikėjai neturėjo jokios galimybės pasirinkti, ką jie norėtų daryti. Jų veiksmai buvo iš anksto nuspręsti.
Kuomet pabosta vykdyti misijas, galima laisvai keliauti po patį žaidimo pasaulį ir, svarbiausia, tyrinėti požemius. Pastarieji yra įvairaus sudėtintumo lygio suteiks nemažą iššūkį.
Bekeliaujant po žaidimo pasaulį, netikėtai užplūsta antroji humoro banga. Šį kartą tai jau patys žaidėjai (o gal veikėjai), laidantys įvairius komentarus apie betikslį „flavor“ tekstų skaitymą, internetines „memes“, ar kiek šmaikštesnius dalykus.
Kovos žaidime vyksta ėjimų pagrindu. Įdomu tai, jog ėjimai, pasiskirsto atsitiktinai, tad pirmas ir antras ėjimas gali tekti priešams, priešingai žaidimams, kur žaidėjo valdoma „armija“, gauna atlikti veiksmus vieni po kito, o tik tuomet ateina eilė priešams.
Tai pat smagu, jog mūšio metu kiekvienas veikėjas gauna savo vaidmenį ir turi veiksmų, kurie neleidžia priešams atakuoti, sumažiną jų jėgą, daro tam tikrą žalos kiekį per laiką, ar jų atakos būna labai veiksmingos prieš tam tikrus priešus (pvz, paladino ar kleriko „šventos jėgos“ prieš skeletus). Toks veikėjų kombinavimas yra ganėtinai svarbus, norint sėkmingai išgyventi susidūrimus su stipresniais priešais, nes mirusį veikėją prikelti kainuoja auksą, o pastarojo reikia visur. Ir dideliais kiekiais.
Sėkmingai įvykdžius misiją, ar pabaigus kovoti su priešais, žaidėjai bus apdovanoti patirties taškais. Pasiekus tam tikrą patirties taškų kiekį, veikėjas pasikels vienu lygiu ir galės patobulinti vieną iš kelių įgūdžių, kurie yra nepamainomi mūšių metu.
Gautus auksinius bus galima išleisti dviem būdais: perkant naujus, arba „tobulinant“ žaidėjų aplinką (nuperkant stalą, gėrimų ar užkandžių), kuri atitinkamai prideda įvairių bonusų, arba stiprinant žaidėjų valdomus veikėjus – šiems taip pat nuperkant geresnius šarvus ar laikinai pastiprinančius bei jėgas atstatančius gėrimus.
Nors žaidimas gali pasigirti tik „roleplėjingo“ kvapu, visgi, yra ganėtinai įtraukiantis. O gal geriau sakyt, pažadinantis tą vidinį „žvėrį“, kuris nori turėti viską, kas geriausia, nepaisant, kiek laiko tai užtruks. Išbandyti verta.
